Raudonas šviesoforas (Baigta)

43. Mėta.

- Ką?
Tik tiek sugebu išstenėti. Turbūt blogai išgirdau.

- Ji mano sesuo.
Aš nepatikliai žvelgiu į jį. Jis papurto galvą.
- Šūdas. Norėjau tave paerzinti, o sukėliau senus prisiminimus. Atleisk man.
Ir nelaukęs mano atsakymo priglaudžia savo lūpas prie manųjų. Šį kartą bučinys švelnus ir neskubus, gal net kiek nedrąsus, tarsi bijotų, kad jį atstūmsiu... Lyg tai būtų įmanoma. Velnias. Mano kūnas jo rankose tampa tarsi lėlė. Jis su manim galėtų daryti ką norėtų. Protas liepia priešintis, bet neturiu jėgų. Mane užplūsta palengvėjimas, bet tik akimirkai. Kovodama su savo lipido atsitraukiu nuo jo, nors kūnas tam priešinasi.

- Neturi kitos moters?
Man reikia tai sužinoti, negalėsiu su juo būti, jei yra kas nors kitas. Aš nebūsiu šliundra ardanti kitų santykius.

- Ne.
Tvirtai atsako ir vėl trumpai pakšteli į lūpas.
- Jei atvirai rimtų santykių neturėjau kokius penkerius metus.
Nusišypso jis ir mano kelnaitės vėl šlapios. Kodėl jam užtenka tik numesti tokius trupinius kaip šypsena ir aš jau jo. Po galais. Reikia kažkaip viską nuleisti...

- Mūsų irgi nerimti santykiai, tai tik seksas.
Melagė! Rėkia mano pasąmonė, bet aš ją ignoruoju, turiu kažkaip atstatyti tas sienas. Negaliu paversti to kažkuo rimtu, nes žinau, kad jei leisčiau jam, tai jis sudaužytų mano širdį.

- Tik seksas.
Pasako kažkokiu keistu balsu ir atrodo lyg supyksta, bet nespėju to užfiksuoti kai jis mane pakelia ant rankų ir pradeda nešti.

- Ką darai?
Sušunku, bet jis tik nusijuokia ir man mirkteli. Rimtai? Velnias, net speneliai sukietėja ir krūtys apsunksta nuo jo elgesio.
- Nuleisk, galiu ir pati eiti.
Pradedu muistytis, bet jis tvirčiau mane laiko.

- Ne, bijau, kad vėl pabėgsi.
Bando būt žaismingas, bet matau jo įsitempusi žandikaulį ir šypsena nepasiekia tų prakeiktai nuostabių žalių akių.

- Nebėgsiu.
Prisiglaudžiu prie jo ir pabučiuoju į skruostą. Nežinau kodėl, bet noriu jį nuraminti ir kad jis būtų laimingas. Nesuprantu iš kur tai, bet pagalvosiu vėliau kai būsiu viena.

- Nerizikuosiu.
Sumurma ir priėjęs namus bando išsiimti raktus manęs nepaleisdamas. Šiaip ne taip atrakinęs duris įneša mane ir pastato ant kojų, bet nepaleidžia, laiko apkabinęs už juosmens. Aš apsidairau, čia tikrai gražu, visur vyrauja šviesios spalvos, net grindys baltos. Jis šiek tiek atsitraukia ir paėmęs mane už rankos vedasi pro kolidorių į svetainę. Čia irgi visur šviesu, kambarys apstatytas patogiam laiko praleidimui, sofa atrodo minkšta, prie jos derantys foteliai, prie jų nedidelis staliukas, ant kurio pamerkta gėlių puokštė. Bet didžiausią įspūdį palieka didelis židinys, taip ir norisi jį užkurti ir sėdėti šalia šaltais žiemos vakarais. Virš jo didelis televizorius, galiu įsivaizduoti kaip visa šeima susėdusi ant sofos žiūri filmus.

Nuriju gumulą gerklėje, aš to niekada nepatyriau šeimoje, bet manau, kad Dovydo aplinkoje jie taip elgdavosi. Kažkodėl šie namai skleidžia ramybę ir šilumą. Tai šeimos namai... Kažin kodėl jis čia mane atsivežė? Galėjo ir į viešbutį vežtis, aišku čia jaukiau ir geriau dėl to jaučiuosi, bet... Mėšlas. Mėta, nieko nesvajok. Tai tik seksas!

- Gal atsigerti nori?
Iš minčių pažadina Dovydas, kuris spigina į mane alkanu žvilgsniu. Aš pati jo baisiai noriu...
- O gal alkana?
Dviprasmiškai sušnabžda. Mūsų akys atrodo susirakina ir vėl ta nevaldoma trauka pasklinda tarp mūsų. Lyg pasaulyje daugiau niekas neegzistuoja...

Tik aš ir jis...