Raudonas šviesoforas (Baigta)

104. Dovydas.

Nežinau ką galvojau kviesdamas Roką į svečius, bet tikrai ne šitai! Jis švelniai žiūri į ją ir man tai nepatinka. Mėšlas. Aš dabar norėčiau jam trenkti į marmūzę. O Mėta. Ji taip pat į jį žiūri. Mane užlieja pykčio ir pavydo banga, bet stengiuosi valdytis.

Visi sėdime ir valgome, bet aš negaliu susikoncentruoti, mane valdo per daug emocijos. Šūdas. Stengiuosi nuo jos nutolti, kad paskui mažiau skaudėtų, bet tai mane žudo. Matau jos akyse liūdesį ir kas kart kai jai atsuku nugarą mano širdis dūžta kartu su jos.

Leidžiu tik naktimis ją vėl mylėti. Tik tada suprantu, kad ji mano. Dažnai naktim net nemiegu ir stebiu ją. Bandau įsiminti kiekvieną jos centimetrą, bandau įsisąmoninti jos kvapą.

Po savaitės man reiks jau išvykti, o aš vis dar nesiryžtu jos palikti.

- Tai pasakok Rokai, kaip sekasi?
Bando užvesti pokalbį Doratėja.

- Gerai, apsaugos įmonė pagaliau tvirtai įsitvirtino ir galiu lengviau atsipūsti.
Jis kalba, bet pagaunu jo dažną žvilgsnį į mano amazonę. Po stalu sugniaužiu kumščius ir bandau sulaikyti save nuo jo nužudymo.

- Kodėl tokia sritis?
Maloniai paklausia Mėta ir aš beveik sugriežiu dantimis. Ji maloni?! Su juo?!

- Mano močiutė buvo užpulta namuose kai manęs nebuvo. Norėjau ją apsaugoti ir taip po truputį pradėjau gilintis.
Merginų akys sužiba, kaip suknistos kalėdinės lemputės. Šūdas. Jaučiu, kaip ir Andrius įsitempia ir padeda ranką ant Doratėjos kėdės atlošo, taip pažymėdamas savo teritoriją.

Rokas toliau kalba apie savo įmonę ir močiutę, o jos vis klausinėja. Jis jas taip apžavi, kad jos daugiau nieko nemato. Mano kantrybė baigę išsekti. Mūsų planas buvo toks, kad Mėta juo pasitikėtų, bet nežadu ramiai sėdėti ir žiūrėti, kaip ji varvina seiles dėl kito.

- Užteks.
Surinku ir visų akys nukrypsta į mane. Žiūriu tik į Roką.
- Į mano kabinetą.
Aš atsistoju, manau, kad jis ginčysis ar panašiai, bet jis atsistoja taip pat ir seka mane.

Atidarau darbo kambario duris ir kai jis įeina uždarau. Prieinu prie jo, jis susiraukia.

- Kas yra?
Susirūpinęs paklausia ir mane užvaldo įsiūtis. Sugriebiu už jo marškinių apykaklės, jis tik pavarto akis, dėl to aš dar labiau supykstu.

- Aš prašiau ją pasirūpinti, o ne išdulkinti!
Pro sukąstus dantis ištariu ir jis išpūčia akis.

- Kas per mėšlas?
Jau ir jis piktai žiūri.
- Aš jos nenoriu dulkinti. Šūdas. Žmogau aš tik kalbėjau. Noriu ją pažinti ir įgyti pasitikėjimą.
Jo akys nepalieka mano ir nežinau kodėl, bet truputį juo tikiu.
- Patikėk manimi. Ji kaip ir Doratėja neliečiama.
Griežtai sako ir aš atleidžiu gniaužtus.

- Tai kokio velnio flirtuoji su ja?
Suurzgiu, jis vėl pavarto akis. Jei jis dar kartą tai padarys aš jam vožtelsiu.

- Tai kalba tavo pavydas. Brolau, aš tik kalbėjau apie suknistą darbą ir močiutę. Kur tu matai flirtą?
Jis atrodo truputį įsižeidęs, bet man nerūpi tai šiuo metu.

- Aš tave stebėsiu, jei dar kartą į ją pasižiūrėsi...
Jis sukikena.

- Gerai gerai, supratau, tu mane nužudysi.
Tada jis pažvelgia į mane surimtėjęs.
- Aš tau galiu prisiekti, kad jos kaip moters nepaliesiu ir saugosiu kol tu pasveiksi.
Jo balsas tvirtas ir aš pagaliau atgaunu truputį proto. Jis mano draugas. Jis prižadėjo ją saugoti. Davė žodį.

- Gerai.
Atsidūstu. Aš žinau, kad galiu juo pasitikėti. Tada ateina nelaukta mintis. Aš panikuoju ne dėl jo, o dėl savo sumauto plano. Nes ji gali kažką įsimylėti kol manęs nebus... Dabar nebežinau ar noriu ją atstumti. Mėšlas.

Grįžtame atgal į virtuvę, kurioje vyrauja tyla. Tikiuosi jie nieko negirdėjo. Doratėja meiliai glaustosi su Andriumi, o Mėta buku žvilgsniu žiūri pro langą, bet matosi, kad yra paskendusi savo mintyse. Po galais. Nekenčiu, kad ji yra tokia dėl manęs.

- Viskas gerai?
Paklausia Andrius, mes su Roku linktelime ir atsisėdame atgal prie stalo.

Po pokalbio jaučiuosi truputį labiau atsipalaidavęs ir mes pradedame paprastus pokalbius. Po valandos Andrius ir Doratėja atsiprašo ir pakyla į antrą aukštą.

- Manau jau ir man metas.
Atsistojęs Rokas išvažiuoja ir prižada kitą kart mus pakviesti į svečius, nes jo močiutė ruošia pasakiška bulvių plokštainį. Mes sutinkame, bet abu su Roku žinome, kad to nebus. Manęs po savaitės iš viso Lietuvoje neliks ir jei viskas nesiseks, tai apskritai ir pasaulyje. Jėzus!

Kai Rokas išvyksta, Mėta užlipa į viršų, o aš sugalvoju kvailą mintį dar padirbėti. Abu žinome, kad tai melas, bet ji apsimeta, kad viskas gerai. Įėjęs į darbo kambarį iš karto prisipilu stiklą viskio ir atsisėdęs po truputį gurkšnoju.

- Šūdas.
Tai daug sunkiau nei maniau. Aš vis vilkinu laiką, kurio po galais neturiu. Man reikia ją paleisti. Aš privalau, bet tik kai susitaikau su mintimi ją palikti, užtenka pažiūrėti į ją ir ji vėl dingsta. Nekenčiu savęs.

Dar kurį laiką pasėdžiu ir nusprendžiu, kad jau gana vėlu ir einu į viršų, bet prie laiptų sutinku Andrių. Jis mane nužvelgia niūriu žvilgsniu, kuris man nepatinka. Tada jis atsidūsta ir jo akyse atsiranda pyktis.

- Nežinau kas tau yra, kodėl tu tai darai, bet jei greit nesusiimsi, prarasi ją.
Ir apsisukęs patraukia link durų. Nespėju net sureguoti, o jo jau nebėra. Šūdas. Lyg aš pats nežinočiau! Aš tai darau, dėl jos... Bet jo žodžiai skaudina. Prarasi ją... Tai sunkiausias mano priimtas sprendimas. Po galais, aš jau pats nežinau ar teisingai elgiuosi. Bet tada praskrieja vaizdas, kaip ji slaugo mane, o po mano mirties užsisklendžia ir nieko daugiau neįsileidžia. Negaliu iš jos atimti gyvenimo, nes žinau, kad jei ji manęs neteks taip mylėdama, daugiau nebebus tokia kokia buvo.

Skaudančia širdimi lipu laiptais ir galvoju ar ji mane vėl priims? Ar leis vėl tik naktį ją turėti? O gal atstūms? Ir pagaliau galėsiu ją paleisti.

Atidarau kambario duris ir matau, kad ji jau guli. Nežinau ar miega, bet akys užmerktos. Tyliai nusirengiu iki apatinių ir įsiropščiu į lovą. Guliu ant nugaros ir nežinau ką daryti. Apkabinti ją? Prižadinti? Aš jos noriu, po galais, aš jos visada noriu. Tada mano nuostabai ji atsisuka ir pati prisiglaudžia. Man užgniaužia kvapą ir jaučiu kaip akyse pradeda kauptis ašaros. Susiimk!

- Dovydai...
Sukužda ji ir beveik užlipa ant manęs. Turėčiau ją atstūmti, turėčiau pagaliau ją paleisti... Tai sako mano protas, bet širdis ir kūnas daro savo ir aš ją priglaudžiu. Leidžiu jai kontroliuoti.

Ji užlipa ant manęs ir pasilenkusi suranda mano jau laukiančias lūpas. Ji liežuviu perbraukia per lūpų kraštą ir aš atveriu jas, kad pagaliau galėčiau vėl jos paragauti. Ji tuo pasinaudoja ir mūsų liežuviai susitinka, kaip visada tobulam šokiui. Mano rankos klaidžioja po jos kūną. Ji pradeda trintis į mane ir aš jau nebekontroliuoju savęs.

Apverčiu ją po savimi nenutraukdamas bučinio ir rankos pačios palenda po jos marškinėliais. Suimu jau prisirpusius jos spenelius ir tarp pirštų patrinu. Iš jos ištrūksta aimana ir mano penis sutrūkčioja apatiniuose. Velnias. Kita ranka surandu jos apatinių kraštą ir švelniai perbraukiu, tada įsmunku pro juos ir randu ją jau visą pasiruošusę. Jos susijaudinimo kvapas mane apsvaigina ir įžiebia poreikį būti jos viduje, ją pažymėti.

Nutraukiu bučinį, kad galėčiau ją nurengti, tada ir pats pašalinu apatinius. Susirandu komodos stalčiuje prezervatyvą ir drebančiomis rankomis užsimaunu. Mes abu nekalbame, kalba mūsų kūnai. Vėl atsidūriu ant jos ir išskleidęs plačiau jos kojas švelniai pradedu stumtis į jos vidų. Po galais! Tai pats geriausias jausmas visam sušiktam pasaulyje.

Mūsų kvėpavimas uždusęs kai judu joje, susirandu jos lūpas ir vėl pradedu bučiuoti. Abu dejuojame. Noriu jai pasakyti, kad myliu ją, kad be jos negaliu gyventi... Bet neturiu tam teisės. Ji sukukčioja ir tai man suspaudžia širdį. Ji turbūt supranta, kad tai atsisveikinimo naktis. Šūdas. Jaučiu kaip pačio skruostu nurieda ašara. Tai atsisveikinimas. Jaučiu tai kaip ir ji. Tai mane žudo, bet taip turi būti.

Prisiekiu, kad sugrįšiu pas ją, kad manęs nenugalės kažkoks sumautas vėžys... Bet viduje mirštu, nes nežinau ar sugebėsiu tesėti savo pažadą...

Judu ritmu žinomu visame pasaulyje ir jaučiu kai abu priartėjame prie kulminacijos. Jei galėčiau ištęsčiau šią akimirką iki amžinybės...