Raudonas šviesoforas (Baigta)

112. Dovydas.

Jis mano brolis...

Šie žodžiai aidi mano galvoje ir niekaip negaliu jų sujungti...

- Kaip?
Sukuždu, nes nieko nesuprantu. Mane ištiko šokas.

- Manau pirmiausia reikia sutvarkyti tavo netvarką, o tada pakalbėsim.
Pro sukąstus dantis ištaria Mėta ir pasilenkusi padeda atsistoti Rokui.

- Man viskas gerai.
Subamba Rokas ir padedamas Mėtos atsistoja.

Žiūriu į juos ir dabar matau tas mėlynas akis. Šūdas. Taip buvau pasinėręs į save ir savo ligą, kad tada klube numojau ranka. O vėliau jo reakcija klube, kai smogė jos tėvui. Galvojau, kad nesusilaikė, o pasirodo... Mėšlas. Vistiek nieko nesuprantu.

- Kodėl man nieko nesakei?
Vis dar esu sumišęs ir nesusigaudau. Tik žinau, kad pyktis kurį jaučiau dingo.

- Aš tau sakiau, kad viską išsiaiškinsim vėliau.
Piktai sušnypčia mano amazonė ir mūsų akys susitinka.

Mane užlieja jausmų banga ir prisiminimai. Matau, kaip ir jos akys sublizga ir ją nupurto drebulys. Mano vidus pulsuoja noru ją prisitraukti ir apkabinti. Šūdas. Kaip noriu jos paragauti. Bet ji nusuka akis ir paėmusi Roką už rankos vedasi į vidų.

Bet man to pakako. Dabar turiu vilties, kad ji man atleis. Jos kūnas vis dar reaguoja į mane. Po galais, mano pačio kūnas tiesiog liepsnoja. Žiūriu į ją nueinančią ir matau, kaip jos kūno linijos dar labiau sumoteriškėjo.

- Gali nesiseilėti taip akivaizdžiai.
Girdžiu linksma savo sesers balsą ir galva automatiškai pasisuka į ją.

Man suspaudžia širdį. Mano sesuo. Ji tiesiog švyti ir matau jau jos išryškėjusį pilvą. Mūsų akys susitinka ir ji pradeda verkti. Nieko nelaukęs panaikinu atstumą tarp mūsų ir stipriai ją apkabinu. Ji tvirtai mane apkabina ir pradeda raudoti. Velnias!

- Atleisk man.
Sukuždu, nes nežinau ką daugiau pasakyti. Ji šiek tiek atsitraukia ir man trinkteli į petį.

- Daugiau taip nedaryk. Mums Rokas viską ką tik papasakojo.
Jos balsas dreba ir skruostais dar vis bėga ašaros, bet matau jose meilę ir žinau, kad vienas žmogus, man tikrai atleido.

Vėl prisitraukiu ją į glėbį. Įkvepiu jos kvapo. Ji kvepia namais. Po galais. Kaip buvau jos pasiilgęs.

- Pasistengsiu daugiau nesusirgt sumautu vėžiu.
Ji nusijuokia man į krūtinę ir aš lengviau atsipūčiu.

- Malonu, kad grįžai.
Sumurma Andrius ir aš paleidęs Doratėja iš glėbio apkabinu ir jį.

- Tu net neįsivaizduoji kaip gera sugrįžti.
Abu atsitraukiame ir aš vėl pasižiūriu į vidų. Pro langus matosi, kaip Mėta valo Roko veidą, o jis dejuoja. Mėšlas.
- Manau, turiu eiti ir atsiprašyti, bet po galais, kodėl jis man to nepasakė. Niekaip nesuprantu.
Sumurmu ir atidaręs duris užeinu į vidų.

Jie abu pakelia akis į mane ir aš pasijuntu kaltas. Velniai rautų! Bet tada apžiūriu salės vidų ir mane užlieja panika. Skaičius trys visur matosi, balionai ir visokios kitokios nesąmones susijusios su vaikais. Rankos pradeda drebėti ir širdis pradeda daužytis.

Atsisuku į juos ir jų veidai pasako, kad ir jie jaučia kaltę. Bandau kalbėti, bet liežuvis atsisako dirbti ir negaliu normaliai kvėpuoti.

- Manau, reikia pakalbėti.
Tyliai sukužda Mėta ir atsisukusi kažką visai tyliai sumurma Rokui. Jis atsistoja ir išeidamas į lauką stabteli prie manęs.

- Jos nekaltink, tai buvo mano mintis.
Rimtas jo tonas, leidžia suprasti, kad jei ją įskaudinsiu pasigailėsiu, bet išdavystės jausmas vėl manyje įsižiebia.