Raudonas šviesoforas (Baigta)

89. Mėta.

- Žiūrėk savo burną.
Sukomanduoja Dovydas, bet toliau nusirenginėja. Man net kvapą užima žiūrint į jį. Mes dulkinomės gal prieš porą valandų ir aš vėl įsijungiau. Su juo visada taip. Nors dabar truputį jo bijau, nes garantuoju, kad sulauksiu bausmės. Po galais!

Kodėl vėl paklausau Doratėjos? Sakiau jai, kad jie mūsų neišleis taip apsinuoginusių. Velnias. Aišku viena mano dalis norėjo pažiūrėti, kaip Dovydas reaguos ir gal net, nors bijau to pripažinti, norėjau, kad jis mane nubaustų. Po vakar, kai pasakiau jam pagaliau kad jį myliu, man gal net šito reikia. Noriu vėl pajusti, tą mus jungiančia nenugalima trauką.

- Ką tu darysi?
Sukuždu ir apsilaižau lūpas, kurios išsausėjo nuo atsiveriančio vaizdo. Niekada turbūt neatsibos jį matyti nuoga. Jo kūnas tobulas. Ach...

- Aš noriu, kad tu rėktum.
Sumurma jis. O Dieve!
- Tik neapsisprendžiu ar kai aš tave dulkinsiu ar kai bausiu...
Šūdas. Mano speneliai sukietėja ir apsunksta krūtys. O kelnaitės pasidaro šlapios...

Jis atsistoja prie lovos visiškai nuogas ir mano kvėpavimas sutrinka. Bandau įkvėpti, bet smegenims vistiek neužtenka deguonies. Jis rankoje laiko diržą ir mane perlieja karščio banga.

- Ką tu su juo darysi?
Sumikčioju, o jo akys pasidaro beveik juodos. Nervingai pasislenku toliau link galvūgalio. Jis dėl mano judesio nusišypso vilkiška šypsena ir aš nors esu susijaudinusi, truputį išsigąstu. Jis atrodo, ketina dominuoti ir nežinau ar šį kart man tai patiks.

- Atsigulk ant pilvo.
Neatsakęs į mano klausimą sumurma jis. Kol aš dvejoju jis paėmęs diržu pliaukšteli sau per ranką ir pakelia antakį. Aš sudrebu... Bijau, bet žinau jei nepaklusiu bus tik blogiau. Nors žinau, pasąmonėje, kad jis manęs fiziškai nesužalotų. Mintyse kartoju, kad mes tik žaidžiame.

Nedrąsiai apsiverčiu ant pilvo ir laukiu kas bus toliau. Jis trumpai kažkur nueina, bet aš nedrįstu pakelti galvos ir pasižiūrėti ką jis daro. Mano kūną krečia laukimo drebulys. Ir pati gerai nesuvokiu  savo jausmų. Šūdas. Žinau, kad noriu jam paklusti ir iškentėti savo bausmę.

Po kelių akimirkų jaučiu kaip jis pasilenkia virš manęs ir paėmęs mano rankas suriša prie galvūgalio. Maža mano dalis norėtų pasipriešinti ir išvadinti jį urviniu žmogumi. Nes po perkūnais. Dėl drabužių būti nubaustai, kažkaip keista. Esu dar su mažiau drabužių šokusi ir panašiai. Sporto klube vilkiu kai kada mažiau pridengusi kūną.

Bet prikandu liežuvį ir laukiu ką jis darys toliau. Man tai nebūdinga... Bet savo vaidmenis mes paskirstėme jau senai ir... Šūdas. Man tai patinka, nors nenoriu dar to pripažinti visiškai. Aš jau ir taip jam atidaviau per daug. Savo širdį. Neleisiu ir sielos užgrobti... Nors vidinis balsas kužda, kad jau ir tą jam atidaviau.

- Dabar tave nubausiu. Tu turėsi su manimi skaičiuoti.
Jo kvėpavimas irgi pagreitėjęs, žinau, kad jam tai velniškai patinka.
- Paskui aš tave dulkinsiu, kol suprasi, kad tu mano.
Aš dar labiau susijaudinu. Norisi atkirsti, kad esu senai jo. Bet tik linkteliu galvą. Jis smarkiai pliaukšteli delnu.
- Supratai?
Suloja. Šūdas. Skauda.

- Taip, pone.
Sušunku pro sukąstus dantis. Jis kažką pritariamai sumurma, bet nesuprantu.

- Dabar skaičiuosi. Aišku?
Piktai sušnypčia ir aš nevalingai linkteliu, bet tada greit priduriu.

- Taip, pone.
Vos išsteniu... Mano klitorius net tvinkčioja. Jis atsitupia tarp mano kojų ir pakelia suknelę. Tada nuplėšia mano kelnaites ir paglosto užpakalio skruostus.

- Dabar.
Sumurma ir pliaukšteli. O Dieve!

- Vienas.
Pliaukšt.
- Du.
Pliaukšt. Šūdas kaip skauda. Jis naudoja diržą, nors viduje urzgiu, bet nesuteiksiu jam prabangos mane plakti dar ir už nepaklusnumą.
- Trys.
Pliaukšt. Jaučiu kaip išbėga viena išdavikė ašara, bet po jos seka kitą ir nebesulaikiau jų.