Raudonas šviesoforas (Baigta)

69. Mėta.

Mane toliau krečia drebulys ir muša karštis. Nesuprantu kas su manimi vyksta. Kalenu dantimis, beveik nesiorentuoju aplinkoje. Šūdas. Tikrai girdėjau Dovydo ir Doratėjos balsus, bet nelabai suprantu ką jie sakė. Dar žinau, kad girdėjau kitų balsų, bet nei vieno nepažinau.

Taip prasiblaškau ilgą laiką tarp sapno ir realybės, tik jaučiu, kad šalia visada yra jis. Dovydas. Aš taip norėjau nuo jo pabėgti, o dabar vėl esu prirakinta prie jo lovos. Velnias.

Kodėl man taip atsitiko? Atsakymas yra, nes aš kvaila. Norėjau išsiverkti ir kad jis to negirdėtų. Užsidariau vonios kambaryje ir paleidau dušą. Iš pradžių nejaučiau vandens temperatūros, per savo skausmą, bet vėliau... Mėšlas. Vėliau taip sustirau, kad negalėjau nieko padaryti. Ir tada prasidėjo panikos ataka, kad mirsiu ten ant plytelių dėl sušikto šalto vandens. Būtų juokinga jei negraudu. Kaip kokia nepilno proto. Nenustebčiau jei mane kas uždarytų į beprotnamį. Jau senai neturėjau panikos priepuolių.

- Jai bus viskas gerai.
Girdžiu Doratėjos balsą. Žinau, kad ji ramina savo brolį, bet man nerūpi, jis pats mane būtų išmetęs. Tegu dabar nevaidina, kad jam rūpiu... Gal tik sąžinė griaužia jį. Nenoriu būti auka ir man nereikia sušikto gailesčio.

- Tikiuosi.
Sukužda Dovydas. Aišku, kad nereiktų manimi daugiau rūpintis. Aš niekam nereikalinga. Nei tėvams buvau svarbi, nei kam kitam šioje žemėje. Jis toliau kažką sako, bet aš tai stengiuosi ignoruoti, nenoriu girdėti kaip jam manęs gaila ir panašiai. Eina jie visi po velnių!

Turbūt praėjo nemažai laiko kai vėl prabundu, manau užmigau, nes dabar jaučiuosi daug geriau. Pramerkiu akis, bet kambaryje tamsu, jaučiu, kad lovoje esu viena ir mane tai nuliūdina labiau nei tai norėčiau pripažinti. Tai drąsko širdį, bet stengiuosi į tai nereaguoti. Kažin kiek valandų. Bandau judinti rankas ir pastebiu, kad turiu kateterį.

- Mėšlas.
Sumurmu, man gal blogiau nei galvojau?
Girdžiu kaip sujuda kažkas kambaryje ir įsijungia blanki šviesa. Kelis kartus pamirksiu ir matau Dovydo siluetą. Jis žiūri į mane susirūpinęs, atrodo šūdinai, bet vistiek jo noriu. Kas man negerai?! Man reikia dingti iš čia...
- Kur mano drabužiai?
Paklausiu, kai norėdama pakilti iš lovos pastebiu, kad esu nuoga tik su jo marškinėliais. Kurie kvepia juo. Susiimk Mėta!

- Kaip jautiesi?
Su baime klausia ir matau, kad dvejoja ar prieiti prie manęs. Šaunu, dabar jam bjauru mane ir liesti. Gerklėje kyla gumulas, bet aš jį nuriju ir gužteliu petimi.

- Gerai.
Jaučiu, kaip gerklę skauda. Šūdas.
- Man reikia eiti.
Bandau stotis, bet jis pripuola prie manęs ir neleidžia net pajudėti.

- Ne!
Sušunka jis ir jame matau paniką, tarsi jis bijotų, kad aš išeisiu. Prunkšteliu dėl savo kvailų fantazijų. To nėra, atsipeikėk pagaliau!
- Tu negali keltis iš lovos.
Sušnabžda ir atsitraukia.

- Man jau viskas gerai.
Sušunku ir jaučiu kaip peršti gerklę. Mėšlas. Turbūt angina. Pora kart užsikosėju, jis tuo tarpu paduoda man kažkokių vaistų ir vandens stiklinę.

- Čia antibiotikai, kaip tik žadėjau tave žadinti. Tau reikia juos gerti kas šešias valandas.
Išgeriu ir nebandau ginčytis, nes esu pora kart sirgusi angina ir viską žinau.

- Ačiū.
Padėkoju kai jis paima stiklinę ir padeda atgal ant spintelės. Įsivyrauja nejauki tyla. Velnias.
- Aš turėčiau...
Nutyliu kai jis priglaudžia pirštą prie mano lūpų. Pažvelgiu į jo akis ir jis atrodo tikrai labai pavargęs ir gal kiek piktas.

- Tu niekur neisi.
Sušnabžda ir atsisėda šalia manęs. Paima mano ranką, kurioje yra kateteris ir švelniai aplink glosto, susiraukia lyg jam pačiam skaudėtų. Po perkūnais! Mėta baik įsivaizduoti ko nėra. Turėčiau atitraukti ranką, bet neturiu jėgų, mano kūnas kaip visada jam pavaldus. Nekenčiu savęs už tai...
- Aš...
Jis žiūri į mane savo nuostabiomis akis ir aš jose pasiklystu. Matau koks jis nervingas.

- Tau nereikia nieko sakyti. Suprantu, kad susitarėme jog tai bus tik seksas. Viskas gerai. Kai tik galėsiu paliksiu tavo namus.
Sušnabždu, bet nusuku akis. Aš esu melagė, nes nieko nėra gerai... Šūdas. Tik nepradėk verkti! Nusišypsau ir patraukiu ranką nuo jo prisilietimų. Jis suurzgia ir atsistojęs pradeda vaikščioti pirmyn atgal po kambarį, brauko vis per plaukus. Man pačiai niežti rankas perbraukti per jo plaukus, todėl suspaudžiu kumščius ir jaučiu kaip nagai sminga į odą.

- Tu negali manęs palikti.
Jis vis bumba tą patį ir nelabai suprantu ar kalba man ar sau. Tada sustoja ir žiūri į mane vėl tuo alkanu žvilgsniu. Per mane prabėga drebulys, bet tikiuosi jis to nemato. Ateina prie lovos ir vėl atsisėda kur sėdėjo prieš tai.
- Prašau tik išklausyk mane. Gerai?
Aš tik linkteliu. Jis vėl atsistoja ir pradeda žygiuoti.
- Šūdas.
Atsidūsta. Labai norėčiau jį nuraminti ir pasakyti, kad viskas gerai, bet užgniaužiu tą jausmą ir sėdžiu ramiai. Bandau atrodyti abejingai, bet nežinau ar ilgai išsilaikys kaukė.
- Aš labai bijau.
Mano širdis praleidžia kelis dūžius ir pradeda plakti rekordiniu greičiu... Jis žiūri į mane labai rimtas, o aš gaudau orą kaip išmesta žuvis iš vandens.

- Ko?
Sušnabždu kai smegenys gauna pagaliau reikiamą deguonį.

- Mėšlas, tai daug sunkiau nei maniau. Naktį buvo lengviau pasakyti.
Gal kiek pikčiau sako, bet šis komentaras nežinau ar man buvo.
- Nesitikiu to paties iš tavęs, bet tai ką tau jaučiu... Aš bijau tave prarasti, tikiuosi nenorėsi išeiti. Kitu atveju...
Jis nutyla ir atsidūsta. Aš vis dar esu apsvaigusi, tai gal dar ir vaistų poveikis.

- Kitu atveju?
Nesuprantu kodėl to paklausiau, kai širdis nori tik išbėgti iš mano krūtinės ir susilieti su jo širdimi.

- Nenoriu to daryti.
Sugriežia dantimis ir timpteli už plaukų. Jo žvilgsnis yra truputį laukinis ir mane nukrečia šiurpas.
- Bet kuriuo atveju aš tavęs nepaleisiu.
Sušunka ir aš turėčiau išsigąsti, bet kažkodėl mane tai sušildo. Jis manęs nepaleis net jei aš jam to paties nejaučiu?

- Apie ką tu kalbi?
Jis ilgai spokso į grindis, tada pakelia galvą ir man užgniaužia vėl kvapą, nes jo akys pasikeičia ir matau didelę baimę.

- Aš suprantu, kad mes dar mažai pažįstame vienas kitą ir kad tu sakei, kad tai tik seksas. Bet aš...
Staiga atsidaro durys. Dovydas sugriežia dantimis, o pro durų plyšį įkiša galvą Doratėja. Mėšlas.

Pamačiusi, kad esu prabudusi ji pasileidžia į kambarį ir puola ant manęs.

- Viešpatie, kaip tu mus išgąsdinai.
Sušunka ji, nepastebėjusi įtampos esančios kambaryje.
- Tavęs šiame pasaulyje nebuvo dvi dienas. Mes abu ėjome iš proto su Dovydu.
Tada atšlija ir piktai pasižiūri į mane.
- Ką sau galvojei? Kodėl taip padarei?
Pro sukąstus dantis ištaria. Girdžiu kaip Dovydas vėl sugriežia dantimis.

- Po velnių Doratėja!
Sušunka jis ir priėjęs nutempia ją nuo manęs.
- Eik, po galais, iš mano kambario.
Suloja jis. Mėšlas. Kažin jis piktas dėl to, kad nespėjo pasakyti ką norėjo, ar kad ji netaktiškai manęs paklausė dėl visos tos nesąmonės su dušu.

- Palaukite, tai atsitiko netyčia. Aš tiesiog iš pradžių nereagavau į vandens temperatūrą, po to...
Šūdas. Nenoriu, kad jie žinotų, bet...
- Man prasidėjo panikos ataka ir viskas.
Girdžiu kaip Dovydas keikiasi, bet bijau pažiūrėti jiems į akis. Doratėja ištrūkusi iš brolio gniaužtų pripuola atgal prie manęs ir mane apkabina. Aš nevalingai prisiglaudžiu prie jos.

- Meiloji, dažnai taip nutinka?
Švelniai sukužda, aš tik papurtau galvą.

- Mėšlas.
Dovydo paskutiniai žodžiai kai jis apsisukęs palieka mane su savo seserimi.

- Nebijok, mes su tavimi.
Jaučiu kaip ašaros kaupiasi akyse, todėl nieko neatsakau.
- O jis tuoj grįš, jam tiesiog reikia nurimti. Jis ir taip save kaltina dėl to kas nutiko...
Sumurma ji ir jaučiu jos nerimą dėl Dovydo. Man suspaudžia širdį...