Raudonas šviesoforas (Baigta)

22. Dovydas.

Prabundu, bet galva atrodo tarsi ne mano. Kūnas visiškai manęs neklauso.

- Velnias. Šūdas.
Tuoj vemsiu, bet bandau giliai pakvėpuoti ir lyg praeina. Mėšlas. Tikrų tikriausias mėšlas. Dabar atsimenu, kad ne tik dėl Dorotėjos mečiau visą šitą šūdą, o dar ir todėl, kad nepakenčiu kito ryto po tokių linksmybių.

Bandau atmerkti akis, bet tik vėl bloga pasidaro. Todėl toliau guliu ir bandau prisiminti vakar naktį.

Taip, klubas "Rojus", nors šiandien tikras pragaras. Toliau, šokis... O taip, nuostabioji nepažįstamoji. Nuostabiausias seksas gyvenime, bent jau man. Nusivaipau kiek tik leidžia savijauta. Toliau mano vyriškumas po jos kojomis ir tada upeliai alkoholio, kilometrai kokso takelių ir begalės merginų. Šūdas. Tikiuosi nieko blogo nepadariau. Bet nesuprantu kur randuosi... Smegenys visai neveikia. Mėšlas.

- Po galais.
Suaimanuoja šalia manęs vyriškas balsas. Aš per sekundę atsikeliu ir stoviu, bet vakarykštės linksmybės ima viršų ir greit apžvelgęs kambarį neriu į vonios kambarį. Skrandis reikalauja būti tuščias, todėl viską palieku unitaze...

- Daugiau gyvenime nebevartosiu.
Prisiekiu sau ir tikiuosi pažado laikysiuosi.

- Dovi, atlaisvink vietą, manau ir man reikia unitazo.
Vos tik pasitraukiu, mano vietą užima Paulius. Varge, nelabai atpažinau jo balsą.

- Kur mes ir kaip čia patekom?
Sumurmu, kai abu išsivelkame iš vonios.

- Kiek pamenu, mes dar klube, mus čia atitempė tavo vairuotojas Tomas.
Šiaip ne taip išsteni mano likimo brolis.

- Prisimeni visą vakarą? Nes aš pusę nieko nebepamenu. Paskutinis epizodas buvo kai nuo kažkokios raudonplaukės traukėm koksą.
Net nusipurtau, pagalvojęs apie tuos šlykščius miltelius.

- Man rodos po kokių dešimties minučių mus čia ir atitempė.
Subamba Paulius. Tada nusijuokiame ir abu suvaitojame paėmę už galvos.

- Man reik vaistų, naujų smegenų ir gal naujo gyvenimo. Noriu numirt.
Vos galiu liežuvį apversti.

- Vyruti, ne tu vienas. Nedažnai taip jau linksminuosi, o su tavim iš vis senai. Nežinau, kas tau seni pasidarė vakar. Negalvojau, kad viskas taip toli nueis. Kai gryžai po tos paukštytės, atrodei kažkoks nesavas. Nepatiko ar kaip?
Po jo litanijos vėl bloga pasidaro.

- Ne tavo reikalas.
Piktai atkertu ir smilkinius dar labiau suspaudžia. Po paraliais! Aš mirsiu.

- Ji tikrai karšta buvo, jei nebūtum tu jos ėmęs tikrai pats būčiau susigundęs.
Dieve, jis bando mano kantrybę, nužudysiu jį ir tada pats mirsiu. Po jo žodžių atsirado keistas jausmas, lyg pavydo. Šūdas. Kas čia per nesąmonės?!

- Gal būtų nepasirašius.
Sumurmu aš. Net nenoriu galvoti, apie ją su kitu. Ką? Kas čia per savinimasis jos, lyg ji būtų mano. Cha! Labai juokinga. Jai net vakar seksas nepatiko. Mėšlas. Visai nenoriu apie tai galvoti.

Mano maldos išklausytos ir duris atidaro Tomas, nešinas maišeliu.

- Čia jums ponai.
Bet tas ponai nuskamba su tokiu sarkazmu, kad net gėda pasidaro. Net bijau įsivaizduoti kaip mes atrodėme kai jis mus čia atvilko.

Abu su Pauliumi padėkoja imam maišelį. Jame vaistai nuo galvos skausmo ir vanduo. Išgėrus vaistus lyg geriau pasidaro.

- Jūsų jau laukia Jonas savo kabinete.
Tai pasakęs Tomas išeina. Mes su Paulium susiruošiame kiek tai įmanoma tokios savijautos ir nusileidžiame į apačią pas Joną.

Priėjus jo kabinetą girdime pakeltus balsus. Vienas moteriškas, ir lyg pažįstamas, kitas Jono. Jie šaukia vienas ant kito. Susižvalgome su Pauliumi ir praveriame duris.

- Aš reikalauju pinigų dabar už vakar naktį. Man jų reikia.
Suloja moteris.

Dieve, tai ta pati moteris iš vakar. Ir kai dabar pamatau... Mėšlas. Tai Mėta.

- Šūdas.