Raudonas šviesoforas (Baigta)

78. Dovydas.

Rytinis dušas buvo nuostabus, nors ir neplanuotas.

Mėšlas. Kai pamačiau ją vonios kambaryje tokia išbalusia, man pasidarė baisu. Bet tada paaiškėjo, kad ji bijo sušikto dušo. Nesugalvojau nieko geriau, kaip ją išdulkinti tenai ir išstumti prisiminimus. Ir velnias, man pavyko. Abu baigėme du kart, kol iš jo išlipome.

- Ačiū.
Droviai sukužda Mėta, kai abu bandome atgauti kvapą. Dabar esame lovoje, vėl pasidulkinę pora kartų. Ar kada nustosiu jos norėti? Jaučiuosi kaip paauglys pritvinkęs hormonų. Ar tai normalu? Gal ištikrųjų reikėtų pasirodyti daktarui? Man tikrai kažkas negerai...

- Už ką?
Mes gulime šalia vienas kito ant nugaros, pasuku galvą, kad pamatyčiau jos akis, bet ji žiūri į lubas ir atrodo truputį susinervinusi. Po galais.
- Kas nutiko?
Suirztu, dėl savo pastovios reakcijos, kai jai blogai. Meilė užknisa. Jei ji laiminga, laimingas aš ir panašus šūdas. Nesu prie to pripratęs. Visada rūpinausi tik savo reikalais. Na gal dar tėvai ir Doratėja buvo svarbūs, bet visada žiūrėjau labiau savęs.

Ji pasuka galvą į mane ir susiraukia. Mūsų akys susitinka ir nesuprantu jos veido išraiškos. Ar moterys po orgazmų neturėtų būti laimingas ir t.t.?

- Kam man apsauga?
Prakeikimas. Prasideda. Pamačiusi mano rūškana veidą ji atsidūsta ir prisiglaudžia prie manęs. Paglosto skruostą ir mano draugužis vėl pradeda kilti.
- Aš nekovosiu, juk pažadėjau... Nebent tu nesilaikysi savo žodžio?
Ji kilsteli antakį, bet vistiek toliau švelniai glosto mano veidą. Buvau jau pamiršęs tą spontanišką sutikimą. Bet velnias. Aš esu žodžio žmogus.

- Laikysiuosi.
Subambu, nors mano tonas nelabai malonus, bet tai jos nepaveikia ir ji nusišypso. Mėšlas. Jos sukeltas jausmų antplūdis nuramina manyje esantį nepasitenkinimą ir vėl grąžina norą ją vėl turėti. Aš gal nesveikas?!

- Tai kam man apsauga? Tu užsiima kažkuo neteisėtu?
Jokio smerkimo, tik grynas smalsumas.

- Taip, aš sušiktas mafijozas.
Atsakau arogantiškai ir meluoju žiūrėdamas jai į akis. Ji prisimerkia ir tyrinėja mane. Tada žaismingai kušteli į krūtinę.

- Taip, o aš sušiktas popiežius.
Atkerta ir nusijuokia. Dieve kaip aš ją myliu. Ji sustingsta. Mėšlas. Pasakiau tai garsiai... Žinau, kad ji man jaučia kažką panašaus, bet dar negirdėjau iš jos tų žodžių. Po velnių, nieko taip nenoriu kaip tu sušiktų trijų žodžių, bet nespausiu jos. Stengiuosi ignoruoti sužeista ego ir širdį.

- Tai dėl Jokūbo.
Kam slėpti, reikia, kad ji būtų aiškaus proto ir žinotų ko turi saugotis. Ji staigiai išlipa iš lovos ir piktai žiūri.

- Ką vėl padarei? Juk prašiau nelyst prie jo.
Sušunka manoji amazonė. Nežinau kodėl mano peniui patinka būtent kai ji tokia susinervinusi.

- Nieko, aš jo net nemačiau po to karto Andriaus namuose.
Matau, kaip pasikeičia jos žvilgsnis paminėjus Andrių ir namus. Ji gali apsimetinėti prieš kitus, bet žinau, kaip ji pasiilgo globėjų, nors jie nelabai to verti po paraliais.

- Tai kam tada apsauga? Juk išėjau iš namų ir panašiai...
Jos nusivylimas ir suglebia pečiai man visai nepatinka.

- Andrius pasakojo, kad jam visai galvoje negerai. Jis pyksta už tą incidentą ligoninėje ir mes abu manome, kad tau gręsia pavojus. Todėl...
Man nespėjus daugiau nieko ištarti ji pripuola prie manęs ir užgula.

- Tu su Andriumi nusprendėte, kad negaliu apsiginti nuo kažkokio idioto?
Pro sukąstus dantis ištaria ir vėl kušteli, tik šį kartą stipriau ir taikliau. Sukandu dantis, nes nenoriu parodyti, kad ji gal ir gali apsiginti. Bet aš nežadu tuo pasitikėti ir bandyti laimę.