Raudonas šviesoforas (Baigta)

53. Mėta.

Važiuojame automobiliu iki mano namų ir man neramu. Dovydas pasodinęs mane atrodė labai rimtas ir net piktas. Šūdas. Aš visai nenoriu, kad jie su Jokūbu vėl susitiktų. Bijau pagalvoti ką jis gali jam padaryti... Ir bijau ne dėlto, kad Jokūbas gali nukentėti, nes jei atvirai tai norėčiau, kad jį kas gerai pamokytų dar kartelį. Bijau dėl Dovydo, jis gali turėti nemalonumų dėl manęs. Visai to nenoriu. Mūsų santykiai ir taip visiškai neaiškūs, o šitos košės būtų per daug.

Labai nenorėjau, kad jis mane lydėtų, bet aš neturėjau pasirinkimo. Nors jis man davė du, bet abu žinojom, kad kito varianto nepasirinksiu.

- Viskas bus gerai.
Suspaudžia man kelį Dovydas, taip išblaškydamas mane. Jis pasako taip užtikrintai, kad pati truputį atsipalaiduoju. Nors neilgai, nes matau jau mūsų namus. Šūdas. Pradedu kramtyti lūpą ir nenoriu akistatos su tuo šliužu. Nekenčiu jo ir pykstu ant jo, kad atsibeldė čia ir kelia triukšmą. Gerai, pagaliau pagaunu pyktį, jis man labiau patinka ir pagaliau jaučiuosi savo rogėse. Aš dabar pikta.
- Šaunuolė.
Atsisuku į Dovydą ir jis man nusišypso. Kas per mėšlas?
- Geriau pyk, nei rodyk tam asilui savo baimę.
Lyg perskaitęs mano mintis atsako, o gal aš garsiai tai pasakiau? Tiek to, nesvarbu.

Sustojame prie namų ir drąsiai išlipu iš mašinos. Girdžiu kaip Dovydas sugriežia dantimis, aš jam pakeliu antakį lyg klausdama kas yra, bet jis papurto galvą ir iš lūpų suprantu, kad lyg sako vėliau... Gerai, dabar neturiu tam laiko. Abu patraukiame keliuku iki namo ir jau dabar girdžiu šūkavimus. Mėšlas. Grįžta prisiminimai iš vaikystės ir aš sustingstu. Bandau juos nusipurtyti, bet kažkas man neleidžia jų paleisti.

Atsimenu tėvą girta ir pikta. Mamos priekaištus, kad vėl viską pragėrė... Tada indų daužymą. Iki dabar nesuvokiu iš kur mes jų gaudavome, nes po jų konfliktų mes pora dienų valgydavome iš plastikinių indų ir tik kažkokius makaronus, nes nebūdavo pinigų kam nors daugiau... Užsimerkiu ir bandau susivaldyti, net pradedu drebėti.

- Aš šalia.
Sukužda mano gelbėtojas ir atsimerkusi matau susirūpinusias Dovydo akis. Nežinau, ką jis manyje mato, bet apkabina ir prisitraukia prie savęs.
- Kas nutiko mano drąsuole?
Jis ritmingai glosto mano nugarą ir per mane prabėga malonumo bangą, nežinau kaip jam taip pavyksta, bet jis nuima visą nerimą.

- Nieko... Tai tik prisiminimai...
Nežinau ar bandau jį nuraminti ar save. Jis sustingsta akimirkai, bet vėl pradeda mane glostyti.

- Papasakok.
Švelniai paprašo ir aš stipriai jį apsikabinu, kad jis negalėtų matyti mano veido.

- Tai apie mano vaikystę... Šis triukšmas buvo ilgą laiką mano gyvenimo dalis...
Bandau atsiriboti nuo jausmų ir viską pasakyti abejingu balsu, bet nemanau, kad jį apgausiu.

- Gerai, daugiau nepasakok. Kada nors mažute.
Jis atsitraukia ir pasilenkęs greit pakšteli į lūpas. Tada paima už rankos ir vedasi į namus. Sustoja prie durų ir abu įkvepiame, tada jis atsisuka į mane, matau kaip pasikeičia jo žvilgsnis. Dabar jis piktas ir žinau, kad ne ant manęs, o dėl to kas yra viduje.
- Aš būsiu visada šalia. Žinai tai?
Linkteliu, nes nepasitikiu savo balsu.
- Ir saugosiu tave. Mes nepasikalbėjome apie mus, bet aš su tavimi. Visada.
Spusteli mano ranką ir nepasibeldęs įeina kartu su manim į namus. Nuo jo žodžių pasidaro ramiau, žinau, kad galėsiu atsiremti į jį, nors ir trumpam... Bet jis labai pabrėžė žodį visada, tai man skambėjo beveik kaip amžinai. Velnias. Gal galėtume būti kartu? Susiimk Mėta, dabar turi išsrėbti šią košę.

Girdžiu pakeltus Andriaus ir Jokūbo balsus. Žodžių nelabai suprantu, bet ir taip žinau, kad tai dėl manęs. Gal net dėl Dovydo, nes jis vakar to nesitikėdamas įsivėlė į nesutarimus. Šūdas. Prie durų Dovydas stipriau suspaudžia mano ranką, lyg sakydamas, kad yra šalia. Aš dar kart giliai įkvepusi atidarau duris.

Matau svetainėje sėdinčius globėjus ant sofos. Marta verkia, o Kazys apsikabinęs ją piktai žiūri į savo sūnus, kurie stovi šiek tiek toliau nuo sofos ir šaukia vienas ant kito. Iš kart apžiūriu Andrių, bet jis atrodo sveikas ir nesumuštas. Ačiū dievui, turbūt dar nepaleido kumščių, bet matau kaip gniaužo rankas. Jis ant ribos.

Kitas mano žvilgsnis nukrypsta į Jokūbą.

- Šūdas.
Sušnabždu. Visi nutyla ir atsisuka į mus. Jokūbas atrodo baisiai. Jei nežinočiau, kad tai jis, gal net nepažinčiau. Jo visas veidas ištinęs ir raudonas, akių beveik nesimato. Esu mačiusi daug sumuštų žmonių, bet net man baisu pasidaro. Dovydas tikrai jį būtų užmušęs, jei ne jo vairuotojas. Po galais.

- Šliundra.
Suriaumoja Jokūbas ir taip piktai žiūri į mane, kad net sudrebu. Tiek neapykantos dar nebuvau regėjusi. Jei žvilgsniu galėtų nužudyti jau gulėčiau kraujo klane. Jaučiu kaip Dovydas užlenda prieš mane ir atsistoja lyg gintų.

- Dar žodis apie ją ir tu lavonas.
Visi sustingsta, nes balse nėra jokios paslėptos minties. Jis tikrai taip padarytų. Šūdas.