Raudonas šviesoforas (Baigta)

87. Mėta.

Mes vėl tai padarėme. Vėl mylėjomės tiek kartų, kad pamiršau. Nuo stalo perėjom prie baro, nuo baro prie durų, tada ant laiptų... Mėšlas. Paskui pasiekėme kambarį. Bet ėjome tiesiai į dušą, kažkur pakeliui pametę Dovydo drabužius ir mano korsetą.

- Po velnių.
Surinka Dovydas vėl pasiekęs orgazmą.
- Dabar nežinau kaip sustoti.
Nusirita nuo manęs ir abu gulime išsekę lovoje. Aš sukikenu.

- Gerai, kad turime atsargų.
Paerzinu jį, nes jis ištisai dejuoja dėl apsaugos. Jis kažką sumurma po nosimi ir atsikėlęs iš lovos eina į vonios kambaryje. Turbūt išmesti prezervatyvo ir susitvarkyti. Norėčiau iš aš, bet neturiu jėgų pakrutinti net piršto. Pati prisiprašiau.

Žinojau, kad jam reikia paskatinimo, bet negalvojau, kad tai taps taip nevaldoma. Kai jis užėjo į kabinetą ir pamatė mane, galvojau, kad prarys gyva. Tas alkanas žvilgsnis ir patamsėjusios akys viską pasakė. Bet tada atsirado dvejonės. Todėl pasakiau kažkokį šūdą. Nebūčiau išėjusi, bet melavau. Nežinojau, kaip kitaip jį ištraukti iš to užburto rato.

- Apie ką taip mąstai?
Paklausia grįžęs Dovydas ir atsigula šalia manęs. Aš susirangau jo glėbyje ir atsidūstu. Jis glosto mano plaukus ir pabučiuoja į viršugalvį.

- Tu žinai, kad aš nebūčiau išėjusi...
Sukuždu ir pakeliu galvą, kad galėčiau matyti jo akis. Jis nusišypso.

- Dabar taip, bet tada smegenys nelabai dirbo. Žinai, kraujas visas buvo sutekėjęs į kitą vietą.
Ir žaismingai pakutena ir aš bandau išsivaduoti.

- Liaukis, prašau.
Sukikenu ir jis vėl mane prisitraukia į glėbį.
- Pasiilgau tavęs.
Jaučiu kaip jis truputį įsitempia, bet greit atsipalaiduoja. Jis ilgai tyli. Šūdas. Gal nereikėjo nieko sakyti.

Kai tyla tampa nepakeliame sumurmu, kad man reikia į vonią ir dingstu paskui save uždarydama duris. Velnias. Kam aš jį spaudžiu ir primenu... Aišku, galėjo kažką panašaus atgal pasakyti. Po galais, jaučiu kaip kaupiasi vėl ašaros. Kas man darosi? Pastaruoju metu į viską reaguoju taip jautriai... Nors kas mane galėtų kaltinti. Per trumpą laiką kai susipažinau su Dovydu mano gyvenime visko tiek nutiko, kad būtų galima sukurti filmą. Šūdas. Bet čia ne filmas, o mano suknistas gyvenimas. Giliai įkvepiu ir iškvepiu, pati nesuprantu kas dabar nutiko.

Girdžiu atsidarant duris, todėl greit įlendu į dušo kabiną ir paleidžiu vandenį.

- Mėta.
Tas tonas. Velnias. Jaučiu kaip per kūną perbėga šiurpuliukai.
- Ateik čia.
Užsuku vandenį ir nors protas sako nepaklusti, bet kūnas reaguoja savaip ir atsistoju prieš jį.
- Kas yra?
Jis pakelia mano smakrą, kad pažiūrėčiau į jo akis. Šūdas. Sumirksiu, kai viena ašara nubėga.

- Nežinau.
Sukukčioju kai jis mane pakelia ant rankų ir nuneša atgal į lovą.

- Atleisk, kad buvau asilas.
Sukužda jis pasilenkęs šalia manęs ir švelniai pabučiuoja į lūpas.
- Atleisk, kad atšalau.
Vėl bučinys.
- Atleisk, kad įskaudinau.
Bučinys į kaklą. Nuotaika pasikeičia vėl į seksualią.

Jis vis atsiprašinėti, kad jis buvo neteisus ir t.t... Jo bučiniai vis žemėja kol pasiekia mano lytį. Nors truputį skauda nuo intensyvaus šiandienos sekso, bet esu vėl šlapia ir pasiruošusi. Jis pasilenkia ir pabučiuoja lytį.

- Atleisk, kad tave myliu kaip išprotėjęs.
Vienas liežuvio brūkštelėjimas.
- Atleisk, kad niekada tavęs nepaleisiu.
Ir tada jis pradeda mane valgyti, tikrąja to žodžio prasme. Mano orgazmas juntamas net kojų pirštų galiukuose. Mėšlas.

- Dovydai.
Pro ašaras sušunku jo vardą kaip maldą. Jis greit atsitiesia ir pasineria į mane, kol kūną dar tampo orgazmo spazmai ir jis kelis kart pajudėjęs ištraukia savo penį ir išlieja savo sėklą ant mano pilvo.

- Šūdas.
Beveik užgriūva ant manęs, bet laiku atsiremia ant alkūnių. Mūsų akys susitinka ir žinau, kad atėjo mano eilė.

- Aš myliu tave.
Sukuždu ir matau, kaip jo akys pasikeičia į dar tamsiasnes, prieblandoje net atrodo kaip juodos. Jis mane pabučiuoja ir suprantu, kad padariau teisingai pasirinkdama šią akimirką.

- Mums reikia nusiprausti.
Po intensyvaus bučinio sumurma prie mano lūpų Dovydas.
- Nors man patinka tave pažymėti.
Aš sukikenu iš jo balso intonacijos, lyg vaikas gavęs geriausią gimtadienio dovaną.

Jis mane nuneša į vonios kambarį ir patraukia tiesiai į dušą. Sureguliavęs vandens temperatūrą įtempia paskui save ir mane po vandens srove.

- Gal gali pakartoti?
Nedrąsiai paklausia kai nuprausę mane, o dabar aš jį prausiu.

- Ką pakartoti?
Kuo nekalčiausiai sučiulbu ir užsitarnauju plekštelėjimo per užpakalį.
- Aii...
Sušunku, nes visiškai to nesitikėjau.

- Nevaidink kvailos, nors esi blondinė, tai tau netinka.
Sumurma jis ir vėl plekšteli. Šūdas.

- Ar tikrai?
Sukuždu ir užsitarnauju vėl pliaukštelėjimą. Velnias. Kodėl mane tai įjungia? Aš niekaip to nesuprantu... Bet matau, kad ir jis neabejingas tai ką daro, nes jo penis remiasi į mano užpakalį.

- Mėta.
Grėsmingai sukužda ir įkanda į ausį. Aš beveik sumurkiu iš malonumo. Po galais.

- Ką?
Žinau, kad žaidžiu su ugnimi, bet negaliu sustoti. Vėl pliaukštelėjimas. O Dieve!

- Tu nori, kad aš tave vėl išdulkinčiau.
Ir nelaukęs mano atsakymo paima mane iš nugaros. Rankomis atsiremiu į sieną. Jis prilaikydamas mano klubus smaigo mane ir man pradeda net trūkti oro. Mėšlas. Jaučiu jį taip giliai ir...

- Dovydai, prezervatyvas.
Jis nesustoja, o aš jaučiu kaip mano orgazmas man atima protą logiškai mąstyti. Jis įstūmęs dar kelis kartus ištraukia savo penį ir aptaško mano nugarą.

Aš būčiau susmukusi ant grindų, bet Dovydas mane laiku pagauna.

- Ramiai. Laikau tave.
Sumurma jis ir tvirtai priglunda prie manęs.
- O dabar pasakai, ko aš prašau, nes kitaip iš čia neišeisime ir aš tave dulkinsiu kol juos išgirsiu.
Vėl švelnumo nei lašo, visiškas dominavimas. Mėšlas. Aš daugiau nebenoriu žaisti. Kūno nebejaučiu...

- Aš tave myliu.
Sušnabždu.

- Pakartok ir garsiai.
Pliaukštelėjimas.

- Aš tave myliu.
Surinku.

- Gera mergaitė.
Apsuka mane ir pakelia mano smakrą. Kai mūsų akys susitinka, pasiklystu jose.
- Aš tave myliu.
Pasakęs mane pabučiuoja. Bet šis bučinys yra švelnus ir saldus kaip medus. Dieve, kaip aš jį myliu. Mes nenorom atsiskiriame kai vanduo atvėsta ir išeiname iš vonios kambario.

Atsigulame vienas prieš kitą ant šonų ir dar ilgai žiūrime vienas kitam į akis, bet nesiliečiame. Tiesiog džiaugiamės ramybės būseną.

- Aš tave myliu.
Abu pasakome tuo pat metu ir nusišypsome kaip mokinukai.

- Aš labai džiaugiuosi, kad privertei mane pagaliau pasiduoti. Šios savaitės, kai negalėjau tavęs liesti, taip kaip norėjau, buvo pačios sunkiausios mano gyvenime.
Jo žodžiai tokie skausmingi, bet žinau, kaip jis jautėsi, nes pati miriau būdama kaip ir su juo, bet kartu ir toli... Mus skyrė nefizinis barjeras, o baimės... Baimės būti paliktiems ir atstumtiems, baimės netekti vienas kito ir nebeturėti gyvenime tikslo.

- Nemačiau prievartos...
Paerzinu jį ir jo akyse sužimba velniukai. Mėšlas.

- Negundyk manęs, nes ryt neatsikelsi iš lovos.
Pagrasina jis, bet aš nelabai to bijau.

- Jei tu būsi su manimi lovoje, man tinka.
Sukuždu ir jis užsimerkęs papurto galvą. Tada sukikena ir prisitraukia mane.

- Miegokime.
Sušnabžda pabučiavęs.
- Mes turime visą pasaulio laiką atsigriebti už mano bukumą.
Aš sukikenu. Ir jis mane apsuka, taip atsiduriame šaukštelio pozoje ir aš po truputį grimstu į sapnų karalystę.

Kai jau beveik miegu mane aplanko mintis, kad viskas yra per daug gerai... Per tobula, kad būtų realu... Bet dovanotam arkliui juk į dantis nežiūrime...