Raudonas šviesoforas (Baigta)

102. Dovydas.

Kas per nesąmonės?!

- Dovydai, raminkis!
Piktai sušnypčia Rokas. Atsisuku į jį ir bandau nužudyti žvilgsniu. Mėšlas.

- Nurimti?!
Sustaugiu.
- Kam tu kišaisi? Būčiau pats susitvarkęs!
Rėkiu ant jo, bet jis atrodo labai ramus.

- Tu žinai kas jis buvo?
Šaltai paklausia.

- Man nerūpi po galais. Kam reikėjo jam smogti? Ir tada užvirė ši painiava.
Aš sugriežiu dantimis, manyje verda pyktis. Per jo nesusivaldymą mes dabar sušiktoj kameroj. Velnias.

- Tai buvo Mėtos tėvas...
Pro sukąstus dantis ištaria. Aš spoksau į jį ir negaliu patikėti.

- Ką?
Bandau prisiminti kaip jis atrodė, bet dėl menko klubo apšvietimo tikrai sunku apibūdinti kaip jis atrodė.
- Iš kur tu žinai?
Prisimerkęs stebiu jį, bet jis nerodo jokių emocijų. Suknistas aktorius.

- Mačiau nuotraukas ir atpažinau.
Piktai atkerta, bet vengia akių kontakto. Po galais! Man tai įtartina.
- Geriau galvok kaip pasiteisinsi Mėtai, nes jos draugužis tikrai jai paskambino.
Su pašaipa sumurma.

- Šūdas.
Paleidžiu dar daugiau keiksmažodžių.
- Aš taip norėčiau dabar tave pasmaugti, kad net baisu darosi.
Jis prunkšteli.

- Pirmyn.
Žengiu žingsnį link jo, kai jis atsistoja nuo suolelio. Čia nedidelė erdvė, sienos tamsiai pilkos, grindys tik betonas, vienoje pusėje nedidelis langas su grotomis, kitoje durys, kuriose yra mažas atsidarantis langelis.

- Neprovokuok manęs.
Surinku jam prie veido, bet jis tik nusišypso.

- Ramiai brolau, mums nereikia daugiau nesąmonių.
Sukikena jis ir prisiekiu jau įsivaizduoju kaip mano rankos spaudžia jo kaklą.
- Aš jau paskambinau advokatui, mus tuoj paleis.
Ir apsisukęs atgal atsisėda ant suolelio.

- Kada?
Mane glumina jo nepastovios nuotaikos. Jis gužteli petimi.

- Kai dar buvome klube, prieš pat atvažiuojant policijai.
Ramiai atsako.

- Gerai.
Pro sukąstus dantis ištariu ir pradedu vaikščioti po kamera pirmyn ir atgal.

- Žinai, turėtum mus supažindinti pagaliau su Mėta.
Sumurma jis ir aš pažvelgiu į jį. Jo veidas pasikeičia ir jis pritildo balsą.
- Jei tau kas nutiks, ji turi manimi pasitikėti. Kaip kitaip aš ją apsaugosiu?
Jis protingai galvoja, bet man tai vistiek nepatinka. Jo akyse kažką pastebiu, bet nesuprantu ką tai reiškia. Mėšlas.

- Gal dabar pakeičiau nuomonę ir man nereikia tavo sušiktos pagalbos.
Jis neperka mano šūdo ir tik pavarto akis.

- Kaip nori.
Atsainiai atsako ir aš vėl pradedu žingsniuoti.

Po kelių akimirkų girdime garsus už durų kurie artėja. Tada atrakina kažkas duris ir atidaro, tai tas pats pareigūnas kuris mus sulaikė.

- Vyrai, jūs paleidžiami.
Aš lengviau atsikvėpiu, Rokas pakyla nuo suolelio ir kartu su manimi išeina iš kameros. Bet vos tik žengiu kelis žingsnius girdžiu pakeltus balsus ir viena jų atpažįstu. Mėta.

Paspartinu žingsnį ir atidaręs duris matau savo amazonę. Ji atrodo pikta ir šaukia.

- Jūs privalote juos paleisti po galais!
Aš šypteliu ir atsisukęs Rokui, kuris stovi šalia manęs, sukuždu.

- Tai ji, susipažink.
Ji toliau šūkauja ir kelią triukšmą. Rokas keistai žiūri į ją ir man kažkas čia nepatinka, bet neturiu dabar laiko. Nes ji tuoj prisidirbs.

- Panele, nurimkite, nes ir jus tuoj uždarysiu.
Matau, kad vargšas vos valdosi.

- Man nerūpi. Šūdas. Vyrai susimuša... Galima pagalvoti, kad pasaulio pabaiga. Aš noriu jį pamatyti!
Sucypia ji. Pareigūnas išpūčia orą ir atsistoja. Gerai, gana.