Raudonas šviesoforas (Baigta)

47. Mėta.

Stoviu po dušu ir bandau nuplauti savo skausmą. Tiek fizinį, tiek emocinį. Su fiziniu yra šiek tiek lengviau, bet emocinis... Kita kalba... Jis apima ir tas vietas kurių nenorėčiau... Nenoriu, kad man skaudėtų, kažkur krūtinėje. Atsisakau pripažinti, kad tai širdis. Negaliu!

Vėl sukukčioju. Kas man negerai? Gal tai senai užslėptos visos emocijos? Nes negali būti, kad tai dėl jo. Dėl Dovydo aš negaliu verkti. Tai neįmanoma. Negaliu jo mylėti! Aš jo nepažįstu, jis mane skaudina ir siutina. Žinau, kad kūnas reikalauja jo, bet protas liepia trauktis. Gal gana šios vienos nepamirštamos nakties? Tik kodėl nuo šios minties pasidaro net sunku kvėpuoti. Šūdas.

Aš nesu iš jo pasaulio. Žinau tokius kaip jis. Andrius pasakė, kad jis iš elito, yra turtingas kaip velnias. Jo namai jau daug pasako. Čia kaip sušikti rūmai. Jo vonios kambarys didesnis nei mano kambarys. Jis jaučiu visada yra apsuptas tų moterų, kurios spindi kaip sušiktos Kalėdų eglutės, tobulos figūros, odos šviesios spalvos ir be tatuiruočių. Kurios net vėjui pučiant, ar lyjant atrodo kaip nuo podiumo. Kurių šeimų medis siekia kunigaikščių laikus ir yra gerbiamos aukštuomenėje, žino etiketo taisykles ir jų laikosi. Po galais. Gal net nesidulkina iki vestuvių. Sugriežiu dantimis.

O aš... Aš esu palikta tėvų, neturinti normalaus išsilavinimo, neturinti net savo tikrų namų. Gyvenu pas savo globėjus... Nesu iš jo lygos. Vėl sukukčioju... Kas man darosi? Lyg norėčiau, kad jam patikčiau labiau ir būčiau svarbiausia. Po velnių. Trenkiu kumščiu į dušo plyteles.

- Ai... Šūdas.
Nepati geriausia mintis. Mėšlas, skauda... Bet tai bent jau lengviau, šis skausmas nutrauks nesąmoningas mintis.

- Ei...
Švelniai sukužda Dovydas. Aš krupteliu. Kaip jis čia atsirado? Maniau paliks mane ramybėje ir nenorės daugiau matyti. Aš neatsisuku, galbūt išeis, nenoriu jo dabar matyti. Bet jis mane apkabina ir aš neatsitraukiu, nors turėčiau. Turėčiau jo nenorėti, turėčiau jo nekęsti. Turiu jam trenkti ir pasiųsti po velnių. Bet stoviu sustingusi, o veidu bėga ašaros, kurias paslepia tekantis vanduo. Taip stovime kol nurimstu. Tik šiek tiek sudrebu, nes jaučiu kaip pradeda labiau skaudėti ranką. Mėšlas.
- Ar skauda?
Klausia jis paėmęs už rankos, bet aš nieko neatsakau. Jis nusikeikia ir nieko daugiau nesakydamas paima mane ant rankų ir neša iš vonios. Švelniai paguldo ant lovos.

- Aš šlapia...
Bandau priešintis, bet jis manęs nepaiso, užkloja antklode ir palikęs gryžta į vonios kambarį. Girdžiu kažką kuičiasi ir bumba po nosimi, bet nieko nesuprantu. Tiesą sakant nelabai ir stengiuosi. Jaučiuosi tokia nutolusi ir tuščia, bet kartu ir rami, su ašaromis pasišalino dalis skausmo ir apmaudo, kad mums nelabai gerai sekasi.

Po kelių minučių jis grįžta su tepalu ir elastiniu bintu. Bandau pagauti jo žvilgsnį, bet jis nuleidžia akis. Tik švelniai paėmęs ranką užtepa šaldomu tepalu, bet akių vis nepakelia. Aišku, manimi bjaurisi. Aš tokia sumišusi, kas manęs tokios norės? Kam aš reikalinga? Išdulkino mane, ryte įskaudino... Turbūt norėjo tik atsilyginti už mano elgesį klube. Mėšlas. Dabar reikia vargti su manimi, nes jis juk geras berniukas. Taip supykstu, kad ištraukiu ranką iš jo. Nusmelkia skausmas, bet tik sušnypčiu.

- Galiu pati. Ačiū.
Jis nieko nesako, tiesiog sėdi ir žiūri kaip aš pabaigiu tepti ir tada apsivynioju elastiniu bintu. Moku tai daryt, nepirmas kartas, sportuojant pasitaikydavo ir bjauresnių situacijų.

Kai baigiu nežinau ką toliau daryti. Turbūt reiktų eiti, bet net neįsivaizduoju kur drabužiai. Nors vakar darėm tokius dalykus, kad mamytės raudonuotų ir jis dabar atnešė mane nuoga į lovą, bet nenoriu prieš jį staipytis be drabužių. Šūdas. Kramtau lūpą ir bandau sugalvoti, kaip iš čia ištrūkti kuo greičiau.

- Baik.
Pasilenkęs jį ištraukia mano lūpą ir nuleidžia ranką iki smakro ir jį pakelia.
- Aš atsiprašau.
Sukužda ir mūsų akys pagaliau susitinka. Jose matau liūdesį ir dar kažką, ko nelabai suprantu. Iš pradžių norėjau akių kontakto, dabar bijau vėl praskysti.

- Viskas gerai.
Atsakau kiek nervingai.
- Man reikia namo.