Raudonas šviesoforas (Baigta)

119. Mėta.

Tai tikrai nevyksta?! Tai negali būti tiesa?! Kodėl negaliu ramiai gyventi?!

- Tu visai išproto išsikraustei?!
Surinku ir bandau išlysti į priekį, bet Dovydas mane sulaiko. Jo žvilgsnis nukreiptas į Gabrielių, bet akimirkai jis žvilgtelėti į mane ir man pasidaro silpna...

Jo akyse nėra nei lašo švelnumo. Ne jau jis? Šūdas. Jis mane paleidžia, bet aš bijau jau dabar ir pajudėti.

- Tie vaikai mano!
Toliau rėkia tas beprotis. Mano akyse susikaupia ašaros. Jei Dovydas bent akimirkai patikėjo, aš jam niekada neatleisiu.

- Pasakyk tai dar kartą ir tai bus tavo paskutiniai žodžiai.
Nuo Dovydo balso tembro, net man pasišiaušia plaukeliai ant nugaros. Gabrielius keistai pasižiūri į jį, lyg bandytų perskaityti ar jis neblefuoja.

- Bet pats pagalvok.
O Dieve! Jam tikrai galvoj negerai.

- Užtenka!
Surinka Rokas.
- Tu kleidi žmogau, tau vieta beprotnamyje. Ji pagimdė anksčiau laiko, nes laukėsi dvynukų ir buvo iškilę komplikacijų.
Aš apsidairau, ar bent kas nors patikėjo Gabrieliaus nesąmonėmis. Bet visų žvilgsniai sako, kad jie supranta, kad jis meluoja.

Jaučiu kaip Dovydas vos valdosi, bandau paimti jo ranką, bet jis ją patraukia.

- Mėta, ne dabar.
Grėsmingai sukužda jis ir mane apima baimė. Mėšlas. Jis tikrai tuo tiki?!

Jaučiu kaip šalia atsiranda ir Doratėja, kuri paima mano ranką ir aš nuo tokio gesto nebesulaikau ašarų. Visi tiki manimi, bet Dovydas... Jis nežiūri į mane, net nebando prisiliesti. Po galais. Ne jau jis tiki tuo?!

- Aš iškviečiau policiją.
Tyliai sukužda Doratėja. Aš žvilgteliu į ją ir tik linkteliu, nes žinau, kad nesugebėsiu nei žodžio ištarti.
- Vedu vaikus į vidų.
Aš vėl tik linkteliu. Ji liūdnai man šypteli ir spustelėjusi ranką nueina iki vaikų.

Kai jos nebėra mano kūną supurto drebulys ir jaučiu kaip visą apgaubia šalčio banga. Rokas lyg pastebėjęs mano reakciją prisimerkęs pasižiūri į Dovydą, kuris atrodo nieko aplink nemato, tik Gabrielių.

- Dovydai.
Pro sukąstus dantis ištaria Rokas, bet Dovydas net nepajuda. Jis lyg sustingęs grobuonis, stebi savo auką ir jei ji bent krustels, jis puls.

- Tai tu kaltas, kad Mėta buvo užpulta po darbo prie klubo...
Jo balsas ledinis ir mane tai gąsdina dar labiau, nei jis rėktų.
- Tu kaltas, kad ją partrenkė automobilis ir ji atsidūrė ligoninėje...
Jis žengia žingsnį link Gabrieliaus, kuris net nejuda, tik kaip išprotėjęs žiūri į jį.
- Tu kaltas, kad ji vėl buvo užpulta ir jai ir vaikams grėsė pavojus...
Jo suspausti kumščiai prie šonų pradeda drebėti ir jis žengia paskutinius žingsnius iki jo.

Pasižiūriu į Gabrielių, bet jis tik šypteli pamatęs mano žvilgsnį. Mėšlas. Ir tada tai atsitinka. Dovydas stipriai smogia Gabrieliui ir jis nuvirsta. Aš surinku, bet Dovydas nesustoja, jis užvirsta ant jo ir pradeda smūgiuoti. Andrius pirmas atitoksta ir puola Dovydą atplėšti nuo suglebusio Gabrieliaus kūno.

- Rokai!
Sušunka Andrius, kuriam sunkiai pavyksta išlaikyti Dovydą. Po galais.

Rokas pribėga prie jų ir jie abu kažkaip išlaiko Dovydą. Girdžiu artėjančias sirenas, bet esu ištikta šoko. Gabrielius spjaudosi kraujais ir tik išsišiepęs žiūriu vistiek į mane. Dovydas urzgia ir bando ištrūkti.

- Brolau, raminkis.
Pro sukąstus dantis ištaria Rokas, bet Dovydas vistiek nepasiduoda.

- Aš jį užmušiu. Paleiskit mane!
Rėkia jis ir vis spurda, bet ačiū Dievui jam nepavyksta.

- Vėliau mes tai sutvarkysime.
Tyliai sumurma Rokas Dovydui, kuris mano nuostabai aprimsta.

Tada ateina policija ir viskas vyksta kaip kriminalinėje laidoje. Aš viską regiu lyg per rūką. Mano smegenys niekaip negali pamiršti Gabrieliaus žvilgsnio. Jo visas veidas kruvinas, bet jis vis žvelgia į mane ir šypsosi.