Raudonas šviesoforas (Baigta)

91. Mėta.

Ar gyvenimas gali būti nuostabus? Ar galiu būti dar laimingesnė?

Nežinau.

Praėjo nuostabi savaitė po to, kai aš jam atkeršijau. Tikėjausi bausmės. Bet mano šuniuko akutės ar kas, nežinau tiksliai, jį sušvelnino ir mes tai pamiršome.

Šiandien yra vėl penktadienis ir pagaliau vėl savaitgalis, kai jis bus tik mano. Dėl rankos įtvaro vis dar negaliu dirbti pas Motiejų klube, todėl sėdžiu namie, bet man tai pradeda patikti.

Kol Dovydas dirba mes su Doratėja būname namie, ruošiame maistą, einame apsipirkti ir panašiai. Kai Dovydas grįžta mes pavakarieniaujame visi kartu, visada dar prisijungia ir Andrius. Tai tokia idilė, kad bijau, jog tai netikra.

Po proveržio, ačiū Dievui, Dovydas grįžta padoriu laiku ir viskas atrodo tobula. Bet kažkur viduje kirba kirminas, kad mano likimas negali būti toks. Visada galvojau, kad neturėsiu šeimos ir mylimo vyro. Nesvojojau apie namus, seserį ir panašiai. O dabar... Dabar aš tai įsivaizduoju. Įsivaizduoju mus su Dovydu kartu, mano fantazijose matau mūsų vaikus. Berniukas ir mergaitė. Nežinau iš kur tai ateina. Niekada nepasižymėdavau lakia vaizduote.

Mus visur vis lydi apsauga, kai su Doratėja keliaujame, bet aš dėl to visiškai nepykstu. Žinau, kad jam dėl to ramiau ir aš dėl to nekvaršinu sau galvos. Aišku smalsumo dėlei buvau užklaususi, kam ji, jei Jokūbo nebėra, bet Dovydo žvilgsnis ir pasakyti žodžiai mane truputį išgąsdino.

"Mes tiksliai nežinome ar tai buvo jis. Nežinome ar tą avariją buvo jo suplanuota. Todėl daugiau jokių klausimų"

Ir aš sutikau, daugiau nebeliečiau šios temos. Nematau tikslo. Viduje galvoju, kad tai galėjo būti Jokūbo darbas, bet jei aš klystu ir tai kas nors kitas... Mėšlas.

- Mes šiandien išvykstame.
Mane išblaško Doratėjos balsas.

- Kur?
Pakeliu galvą nuo knygos, nors nei velnio neskaičiau.

Ji sėdi ant fotelio svetainėje, o aš ant sofos. Tai dažnai mums įprasta. Nes aš po pietų pastaruoju metu, noriu ramiai pagulinėti ar šiaip ramiai pasnausti.

- Į Druskininkus.
Suploja rankomis ir šypsosi nuo ausies iki ausies.

- Jums pasisekė.
Sakau su šiek tiek pavydo gaidelę. Po velnių ir aš noriu kur nors nuvykti. Ji tarsi perskaito mano mintis.

- Vykite kartu su mumis.
Oj, ne...

- Mes ir taip visada kartu.
Nenoriu jos įžeisti.
- Jums su Andriumi dviems reiktų pabūti.
Ir mirkteliu, ji parausta ir šelmisku žvilgsniu žiūri į mane.

- Ir jums.
Sukikena.
- Dar girdžiu tavo rėkimą.
Šūdas. Dabar aš raudonuoju. Ji kiekviena suknista diena man primena, kaip girdėjo kai Dovydas mane dulkina.

Aš pavartau akis ir paleidžiu į ją knygą. Ji tik nusijuokia ir lengvai ją pagauna. Norėčiau atkirsti, kad nereikėjo klausytis, bet jau buvau jai tą sakiusi, o ji tik atkirto, kad turbūt pusę rajono mane girdėjo. Po velnių.

- Nepradėk.
Sugriežiu dantimis ir ji tik gužteli petimi.

- Tai ką veiksite?
Smalsiai paklausia ir dabar aš gužteliu petimi.

- Nežinau, jis šiandien ryte atrodė truputį nervingas.
Prisipažįstu jai, kad man tai kelia įtarimų, bet nežinau kas tai...

- Gal kas darbe.
Numoja ji ranką ir atsistojusi išeina iš svetainės.
- Einu krautis daiktų.
Su džiaugsmu beveik uždainuoja ji ir girdžiu jos žingsnius lipant laiptais. Šaunu.

Pasikeliu nuo sofos ir einu į virtuvę. Aš noriu ko nors saldaus. Atidariusi šaldytuvą randu torto gabaliuką.

- Ooo... Taip...
Sudejuoju ir paėmusi prisėdu prie stalo. Valgau pasigardžiuodama.