Raudonas šviesoforas (Baigta)

92. Dovydas.

Prabundu ir nesiorentuoju kur esu. Po galais. Bandau atmerkti akis, bet galvoje suskamba varpai. Mėšlas. Savijauta tokia sušiktą, kad bijau net pajudėti. Vos tik atmerkiu akis mane paima blogumas ir nesusivaldęs pasilenkiu nuo sofos ir pradedu vemti. Galvoju, kad tai padarysiu ant grindų, bet šalia sofos yra padėtas kibiras.

Kai skrandžio spazmai nurimsta krentu atgal ant sofos. Apsidairau. Aš namie. Savo svetainėje. Šūdas. Beveik nieko nepamenu. Žinau tik, kad po vizito pas gydytojus, nuvažiavau į klubą ir geriau. Daug. Miglotai prisimenu, kad Tomas mane beveik nunešė į automobilį ir parvežė namo. Po to, visai nieko nepamenu.

- Mėta.
Sukuždu ir bandau atsistoti, bet svaigsta galva ir vėl krentu ant sofos. Gerai. Lėčiau. Pakvėpuoju ir po truputį atsistoju. Mėšlas. Aš vis dar su vakarykščiu kostiumu, tik batų nėra.

Pasirodo laiptais sunku lipti pagiriotam, bet juos įveikiu ir einu į mūsų miegamąjį. Vos atveriu duris, matau, kad jis tuščias. Mane aplanko panika. Kur ji? Atidarau vonios duris, ten irgi tuščia.

- Mėta.
Šaukiu per visus namus, bet niekas neatsiliepia. Šūdas. Skauda galvą, pykina ir dabar ėda nerimas. Apsidairau ir nematau jos daiktų. Mane išpila šaltas prakaitas. Skambinu apsaugai.
- Kur ji?
Vos tik pakelia ragelį suloju.

- Atsiprašau pone, nesuprantu.
Sumikčioja kažkoks vyrukas. Šūdas. Tikrai ne Simas.

- Kur Mėta? Kodėl leidote jai išeiti?
Šaukiu ir taip suspaudžiu telefoną rankoje, kad bijau jog sutrupės. Po velnių.

- Atleiskite, bet nesuprantu apie ką jūs. Vakar vakare tik jūsų sesuo išvažiavo su draugu. Daugiau niekas nepaliko namų. Kiek mums žinoma ji turėtų būti namuose.
Toliau mikčioja apsauginis. Šūdas. Po galais. Paleidžiu seriją keiksmažodžių ir numetu ragelį. Tai kur ji? Mano smegenys neveikia visų pajėgumu ir sunkiai sekasi galvoti blaiviai. Vienintelė mintis, kad ji paspruko kažkaip nepastebėta. Bet gal ji namie... Gal virtuvėje ar panašiai...

Bet apieškojęs visus namus nieko nerandu ir lieka tik skambinti Rokui.

- Alio.
Užsimiegojusiu balsu sumurma jis.

- Man reikia, kad atsektum Mėtos telefono buvimo vietą.
Sumurmu greitai.
- Nes tavo sušikti apsauginiai ją paleido.
Vidinis balsas primena, kad ji pabėgo, bet aš jį nutildau.

- Ką?
Jau dabar jis suurzgia ir girdžiu, kaip turbūt atsikelia iš lovos. Tada girdžiu klaviatūros tarškinimo garsus.

- Nežinau kaip, bet ji pabėgo.
Subambu ir jis švilpteli.

- Ką pridirbai?
Linksmu balsu ištaria ir manyje užverda pyktis. Man visai nejuokinga. Ji be apsaugos kažkur... Mėšlas.

- Ne tavo sumautas reikalas.
Suloju ir jis sukikena. Sugriežiu dantimis.

- Gerai, nerėk. Mano ausų būgneliai ryte dar jautrūs.
Noriu atkirsti, kad man nerūpi, bet prikandu liežuvį. Man reikia, kad jis ją surastų.

- Kur ji?
Bandau valdytis ir kalbėti normaliu tonu.

- Šiaip pasakyčiau, bet turiu įtarimų, kad ji nenori būti surasta. Ką iškrėtei?
Nusižiovauja jis. Mėšlas.

- Man nereikia tavo suknistų pamokymų.
Suurzgiu.
- Aš tau moku, kad saugotum namus. Ir gerai moku. O tavo sušikti apsauginiai ją paleido. Ji pabėgo ir aš noriu sužinoti kur ji.
Piktai sušnypčiu ir jaučiu, kaip jis sugriežia dantimis. Šūdas. Geriau tokio žmogaus kaip Rokas nepykdyti. Bet dabar negaliu blaiviai mąstyti.
- Adresas.
Pro sukąstus dantis ištariu. Jis ilgai tyli, girdžiu dar kelis klavišų paspaudimus. Tikiuosi dirba prie kompiuterio ir pasakys kur ji. Jis pats pasiūlė įmontuoti į jos telefoną sekiklį. Iš pradžių maniau, kad nesutiksiu, bet dabar labai džiaugiuosi. Tai vienintelė galimybė, nes net neįsivaizduoju kur ji galėtų eiti.