Raudonas šviesoforas (Baigta)

109. Mėta.

Po daugiau nei trejų metų...

Aš labai pavargau. Suplanuoti vaiko gimtadienį gali būti iššūkis, bet suplanuoti dvynukų gimtadienį, tai kosmosas.

- Kaip čia gražu.
Sukužda Doratėja ir aš atsisuku. Ji kaip visada švyti, tiesa dabar dar labiau, nes yra penktą mėnesį nėščia.

- Ačiū.
Nusišypsau jai ir ji atsako tuo pačiu.

Jos šypsena primena man jos brolį ir mano gerklėje susidaro gumulas. Po galais. Bet ką aš bandau apgauti, savo vaikuose kiekvieną dieną jį matau. Jie neleidžia jo užmiršti.

Prisimenu kai jis paliko ligoninę ir kaip jam pamelavau. Jaučiuosi dėl to siaubingai, bet kai papasakojo Rokas, kodėl taip turėjau pasielgti, aš nesigailiu. Jis to nusipelnė. Nes yra idiotas.

Po to man buvo atliktas ultragarso tyrimas ir paaiškėjo, kad laukiuosi dvynukų. Nors tai juokinga, nes jie skiriasi kaip diena ir naktis. Bet aš juos myliu beprotiškai. Mane gąsdino mintis auginti juos vienai, bet Rokas visada buvo šalia. Nežinau ką būčiau be jo dariusi...

- Melitai ir Dominykui tai patiks. Jau įsivaizduoju jų reakciją.
Sukikena ji ir sugrąžina mane į dabartį.

- Tikiuosi.
Taip pat sukikenu, tik garsas kažkoks pavargęs. Lyg tai pajutusi priartėja Doratėja.

- Suprantu, kad norėtum jog būtų dar vienas žmogus, bet žinai, kad tai neįmanoma.
Sukužda ji liūdnai. Jai kaip ir man buvo sunku kai mus paliko Dovydas.

Stengiuosi apie jį negalvoti. Jis pasirinko savo kelią. Ir pats prarado tai ką turėjome. Nuveju šalin slogias mintis ir per prievartą nusišypsau. Jei Doratėja ir suprato ką nors, tai nieko nesako ir pakeičia temą.

- Kaip tau pavyko prikabinti tiek daug balionų?
Susižavėjusi ji visur dairosi.

Mano padaužoms šiandien trys metai. Prisiminusi kaip jie sunkiai atėjo ir nelaiku, man suspaudžia širdį. Bet jie taip norėjo gyventi, kad kovojo ir po daugiau nei mėnesio patys galėjo valgyti ir kvėpuoti. Tai buvo sunkiausias laikotarpis mano gyvenime, jei jiems būtų kas atsitikę būčiau numirusi. Jau buvau netekusi jų tėčio...

Šūdas. Kodėl šiandien mane aplanko tokie jausmai? Aišku jo niekada nepamiršau, bet kažkaip pavykdavo savo mintis nukreipti. O šiandien, viskas jį primena. Nusipurtau.

- Rokas padėjo.
Sumurmu ir mirkteliu jai.

- Jis toks tau geras. Džiaugiuosi, kas radote vienas kitą.
Taip, bent už tai galėčiau padėkoti Dovydui. Mėšlas. Vėl galvoji apie jį. Kas man negerai?! Sugriežiu dantimis Ir Doratėjai keistai pasižiūri į mane.

- Viskas gerai?
Susirūpinusi paklausia.
- Tu šiandien kaip nesava...
Dar kažką tyliai sumurma sau po nosimi, bet nesuprantu. Atsidūstu. Pati nežinau, kas yra.

Kažko širdis neramiai plaka, lyg nujausdama kažką. Po velnių.

- Aš pervargusi, tik tiek.
Iš dalies meluoju. Jau kelios dienos kaip nuolatos galvoju apie Dovydą. Kaltas turbūt vaikų gimtadienis.

Per gimdymą taip norėjau jo šalia. Bet jo nebuvo, jis buvo už daugybės kilometrų. Bet šalia manęs buvo Rokas.

Jis kaip mano didvyris. Gyvenant su juo po vienu stogu ir matant kaip jis myli mano vaikus aš jaučiu jam didelę meilę. Nežinau, ką tokio gero padariau, kad dievas jį atsiuntė pas mane, bet esu dėkinga. Jis mano didžiausias pagalbininkas. Kada nors tikiuosi ir jis bus laimingas.

Kartais jaučiu, kad jis niekaip negali mūsų paleisti ir pats ieškoti savo laimės, nes jį slegia kaltė. Kaltė dėl Dovydo išvykimo ir mano tėvo. Nors jie abu suaugę vyrai ir patys taip pasirinko.