Viskas ko nori Ji

VII SKYRIUS: Kėblumai

       Dėl tokios blogos nuotaikos ir blogų apmastymų užsinorėjau kažką veikti, galbūt paskambinti Dorai ar Lukui, bet pagalvojau, kad būtent šiuo metu man padės tik darbas, namų ruoša. Pradėjau tvarkyti kambarį, rankiojau tik savo išmėtytus drabužius. Vienus atrinkau skalbimui, kitus sulanksčiau ir nunešiau atgal į spintą. Aptvarkiusi tik savo daiktus nesijaučiau patenkinta vaizdu, todėl ėmiausi ir Doros daiktų. Atskirai surinkau jau dėvėtus drabužius ir pasidėjau juos ant lovos krašto, o kitus nusprendžiau padėti atgal į kambario kambą numestą lagaminą. Atidariusi jį nustebau ir šiek tiek išsigandau. Lagamine buvo nėštumo testas. Dėžutė buvo dar neatidaryta, nepanaudota. Dora turi įtarimų dėl nėštumo ir ji apie tai man nieko nesakė. Jaučiausi šiek tiek nusivylusi, nes supratau, kad mano geriausia draugė manimi visiškai nepasitiki ir nepasako kaip jaučiasi, ar ką įtaria.
Sudėjusi daiktus i lagaminą surinkau visus drabužius, kuriuos reikia plauti ir nuėjau į virtuvę ieškodama Marijos. Šie namai man dar nauji ir aš net neįsivaizduoju, kur nešti skalbinius. Sutrikusią ir pasimetusią Kipras sutinka mane stovinčia vidury kambario su pilnomis rankomis drabužių. Vyro veidas atrodė nustebęs, tačiau jis nepasimetė ir nusišypsojęs priėjo prie manęs ir pakankamai žaismingai paklausė:
-Kur keliauji?
-Pati nežinau, ieškojau Marijos. – Pažiūrėjau į savo rankose laikomus drabužius ir dar labiau sutrikau. – noriu išsiskalbti drabužius.
-Galiu parodyti, kur yra skalbykla, jei tu nieko prieš, - per daug ramiai ir pakankamai seksualiai prabilo Kipras.
„Kas jam darosi? Ar jis supranta, kad jo namuose dabar gyvena buvusi žmona ir vaikas? O jis čia su manimi koketuoja... Absurdas!"
-Gerai, rodyk kelią, - rimtu ir šaltu balsu tariau ir linktelėjau jam.
Sekiau jam iš paskos ir nustebau, dėl to, kad negalvojau, kad šie apartamentai tokie dideli. Daugelyje iš šių vietų nebuvau, daug durų ir didelės patalpos. Skalbykla buvo nei per didelė, nei per maža. Sudėjau drabužius į skalbimo mašiną ir nustačiau, kad plautu, tada įpyliau valiklio ir mikštiklio.
-Na, matau, tu čia kaip namuose, - šyptelėjo jis patenkintas. – Džiaugiuosi, kad tu čia, nes galiu padaryti štai ką...
Jis puolė mane, pasisodino ant jau pradėjusios veikti mašinos ir bučiavo. Taip aistringai, taip pašėlusiai. Kipras jaudino mane, tačiau turėjau jam atsispirti. Aš bandžiau, mintyse prašiau savęs ir Dievo jėgų:
„Beka, tu turi susikaupti ir susiimti. Beka! Ach... Jis taip gerai bučiuojasi... Ne, ne, ne!"
Ir delnais suėmusi jo veidą atitraukiau nuo savojo. Jis įdėmiai į mane žiūrėjo, lyg ir laukė mano pasipriešinimo, bet aš sutrikau ir pradėjau juoktis. Kipras pasimetė ir sukluso.
-Kas taip juokingo?
-Tu, - atsidusau ir tada nulipau nuo mašinos. – juk tu žinai, kad kartais tu atrodai juokingai, o kartais beviltiškai.
-Kodėl? Kodėl man tu taip sakai?
-Dabar, šią akimirką žiūrėjai į mane, lyg lauktum mano pykčio ar dar ko nors panašaus, tavo veidas persimainė ir tai juokingai atrodė, atsiprašau, bet tai tiesa.
-Juk tu supranti, kad aš noriu tavęs. Tu taip dažnai mane provokuoji. Kaip ir dabar, - perbraukęs ranka per plaukus jis atsiduso. – Beka, tu veiki mane, kaip niekas kitas. Su niekuo daugiau nesijaučiu taip gerai, kaip su tavimi ir aš to paaiškint negaliu.
-Aš tai matau ir bandau suprasti, bet tu turi suprasti ko aš noriu ir tai, kad mus sieja tik vaikas, kurs gims po aštuonių mėnesių.
-Žinau, žinau, bet ar negalėtume pabandyti, bendrauti ir gal būt mums pavyks, - viltingu balsu jis bandė mane įkalbėti.
-Nežinau, - iš tikro svarsčiau visą tai ir bijojau rizikuoti. – tu toks atkaklus, kad kartais noriu pabėgti.
-Nereikia niekur bėgti, - papurtė galvą jis. – Tiesiog pabandykim, - prašė Kipras ir prisiartino prie manęs arčiau.
Artumas mane paveikė.
„Kaip ir visada, Beka, tu silpna..."
Pasidaviau jo buvimui šalia savęs ir jo žvilgsniui, kuris nereikalavo, o tiesiog su viltimis prašė antro šanso.
-Bet ką tu darysi su Liuce? – paklausiau po akimirkos.
Kipras iš tiesų pasimetė. Kaip supratau iš jo reakcijos jis tikrai apie tai nepagalvojo, o gal jam ji visai ir patiko. Tuomet jis atsitraukė nuo manęs ir galvodamas pakėlė galvą į lubas. Jam buvo sunku, ką nors sugalvoti, bet jam reikėjo ir greitai. Taigi jis pasidavė:
-Pasakysiu jai, kad aš noriu būti su tavimi.
-Nemanai, kad tai bloga idėja? Nebijai, kad ji supykusi ant tavęs, dėl to kad tu pasinaudojai ja, pasakys tai žiniasklaidai? Šiais laikais niekuo negalima pasitikėti.
-Aš pakalbėsiu su ja rimtai ir tikrai viskas bus gerai. Aš pažadu, tik pasakyk, kad sutinki pabandyti. Juk tai darome ne tik dėl savęs, bet ir dėl vaikelio. Manau, jam užaugt su abiem tėvais būtų daug šauniau, nei likti su vienu iš mūsų.
-Juk žinai, kad taip nebus, juk pats sakei, kad augintume vaiką kartu. Kas pasikeitė? – nustebau, dėl jo nuomones.
-Tik pagalvojus, kad vaikas vis tiek dažniau bus su tavimi man pasidaro baugu, jog nesugebėsiu būti mažyliui geras, bet tai tik kvailos dvejonės, žinoma, mes vaiką auginsime kartu. Tiesiog pagalvok, jog visiems būtų lengviau ir linksmiau, jei mes abu mylėtume vienas kitą ir sugebėtume savo meilę perduoti šiam mažam vaikui, kuris mus ir suvedė, - pasakė jis ir priėjęs palietė mano pilvą. – Aš jį myliu, nors dar jo ir nemačiau.
Po tokio Kipro pasisakymo aš nustebau ir buvau sujaudinta. Tiesiog linktelėjau ir tada susigraudinau ir užsidengiau veidą savo delnais. Veras, stovintis prieš mane išsigando ir sutriko.
-Beka? Kas tau?
O aš kaip kvailė toliau linksėjau galvą.
„Kipras geras, tikrai geras!"
Rėkė mano pasąmonė, kuri taip pat viduje verkė iš džiaugsmo, iš liūdesio, iš meilės.
-Kodėl linkčioji galvą? – nesuprasdamas paklausė Kipras. – Atsakyk man. Prašau.
Apsikabinau jį ir tiesiog pasakiau:
-Taip.
-Taip? Kas taip? – šiek teik išsigandęs ir nesuprasdamas apie ką aš kalbu klausinėjo Kipras.
-Sutinku pabandyti, - atsidusau ir atsitraukusi nuo jo pradėjau valytis ašaras. – pabandysime, bet pažadėk man, jei mums nepavyks, tu daugiau nesistengsi, o tiesiog bandysi toliau gyventi, kaip ir dabar bandei su Liuce. Gerai?
-Dieve! – apsidžiaugė Kipras. – Tu nuostabi! Myliu tave! – o po to palietęs mano drėgną skruostą pasakė. – bandysime ir manau mums pavyks, tiesiog kai gavau tavo sutikimą jaučiuosi geriau, žinau, kad kažkur čia, - parodė į mano širdį. – yra kažkiek man meilės.
Aš tiesiog linktelėjau ir atsidusau.
-Tiek daug visko įvyko, kol buvome kartu, kad pagalvojusi, būtų nesąžininga neleisti tau pakovoti ir kaip sakoma „pasispardyti". Manau, tu vertas antro bandymo, todėl pasistenk, - paprašiau ir nusijuokiau. – Vertinu tave ir tu mano ir mano, mūsų vaiko gyvenimuose esi tikrai svarbus žmogus.
-Ačiū tau, Beka. Tikrai nenuvilsiu tavęs, pažadu. – pasakė jis apkabinęs mane per petį išsivedė mane iš šio kambario, kuriame skalbimo mašina pradėjo veikti garsiau.
Taip ir praėjo pusė dienos. Vakare pasirodė Dora ir Hendrius. Jie atrodė laimingi. O ypač Dora. Mano draugė iš laimės, verkdama pribėgo prie manęs ir apkabino, o po to rėkdama ištiesė ranką su sužieduotuvių žiedu. Trypė iš laimės kiek tik galėdama ir tuo metu mane ir vėl apkabino.
-Sveikinu! – surikau ir tada pakštelėjau į žandą. – Būsit puiki šeimyna. – linktelėjau ir tada paleidau Dorą ir pasižiūrėjau į tiek pat kiek laimingą draugą Hendrių. – Tu tikrai gražiai pasielgei, - priėjusi prie jo sušnabždėjau jam į ausį. – Sveikinu! Myliu jus abu, - pasakiau ir pasižiūrėjau į Kiprą, kuris plojo ir juokėsi kartu su savo draugu.
-Kas čia vyksta? – šiek tiek sutrikusi kambaryje pasirodė Kietė.
-Atsiprašau už triukšmą, - priėjęs pasakė Kipras jai.
Dora sutrikusi ir išsigandusi pasižiūrėjo į mane, o aš tiesiog jai į ausi pasakiau:
-Prieš miegą papasakosiu.
Ji į mane keistai žiūrėjo, tačiau atlaikiusi jos žvilgsnį prisiminiau apie jos paslaptį. Neštumo testą, kurį Dorą slėpė savo lagamine. Mergina, turės man pasakyti, pasiaiškinti, kas dedasi.
Po vakarienės vyrai nusprendė iš gerti po tausę viskio ir todėl nuėjo į Kipro Kabinetą, palikdami mane, Dorą, Keitę ir Keitą prie stalo. Buvo labai keista, manau tai pirmas ir turbūt vienintelis kartais, kai prie šio stalo tek daug žmonių sėdi. Nors galiu pripažinti man be galo patiko ta mintis, kad prie stalo sėdi didelė šeima ar būrys draugų. Svajojau, kad tai būtų dažniau ir apie tai pagalvojau, gal kada pavyks padaryti kažką panašaus. Man taip pat patiko stebėti, kaip mažylis savarankiškai, nevikriai valgo savo vakarienę, kai jo didelės akutės iš už stalo stebi mus visus ir bando klausytis visų suaugusių pokalbių. Keitė buvo geranoriška, leido man su vaiku bendrauti. Tai buvo labai malonu iš jos pusės. Buvau labai laiminga, turėdama galimybę pabendrauti su tuo protingu vaiku, kuris ateityje turbūt bus mano vaiko brolis ar draugas.
Vakare, kai jau su Dora gulėjau lovoje, jautėmės abi laimingos. Gulėjome atsisukusios viena į kitą ir šypsojomės. Kaip supratau iš Doros piršlybos buvo jai didelė staigmena ir ji tuo džiaugsis ilgą laiko tarpą, tačiau mane vargino ta mintis apie tai, kad galbūt mano draugė nėščia.
-Dora, - kreipiausi į ją.
-Taip, - su šypsena laukė ji manęs.
-Šiandien tvarkydama savo ir tavo drabužius, tavo lagamine radau neštumo testą. Gal gali paaiškinti kodėl jį turi. Gal kas blogai?
- Ne viskas gerai, turiu jį dėl to, kad bandau pastoti.
-Ar Hendrius apie tai žino? – įtariai žiūrėdama pakalusiau.
-Taip, jis nori vaiko, tačiau mums nepavyksta. Tai vargina, - atsidususi ji šiek tiek nostalgiškai mykteli ir tada pasižiūri į mane. – tau bent pavyko pastoti, nors gal būt ir nenorėjai. Manau, man kažkas blogai.
-Viskas gerai, tiesiog tam turi ateiti laikas. Taip pat manau, jei labai nori tai visada tai gauni. Myliu tave ir labai džiaugiuosi dėl jūsų sprendimo, - tyliai sucypiau iš laimės. – Būsiu teta!
-Taip, taip, tik reikia palaukti.
-Na žiedą turi, gal būt su Dievo pagalbą tai nutiks labai greitai?
-Norėčiau to labai. Juk pažysti mane, man visada patiko vaikai. Kai buvau maža svajojau turėti didelę šeimą.
-Taip, prisimenu, pasakojai man, - šyptelėjau ir užsimerkiau.
Staiga mane suėmė miegas, ir mano vokai negalėjo pasikelti. Nebegalėjau atmerkti akių ir pažiūrėti į savo be proto laimingą draugę. Dabar tamsa, bet nesuprantu neatrodo, kad aš sapnuočiau. Tyla ir tamsa...