Viskas ko nori Ji

VI/VII

     Šiek tiek, o gal ir labai širsdama pakilau nuo kėdės, ir palikau Dorą ir Hendrių kvatojančius prie pusryčių stalo. Nežinojau kur man dėti, todėl tekinomis, vos ne bėgte, nuėjau į Kipro darbo kambarį. Žinoma vyras, su kuriuo prieš kelias sekundes ginčijausi neatstojo nuo manęs ir nepaliko ramybėje. Kipras atsekė mane ir supratau, kad jis nori su manimi rimtai pasikalbėti, iš jo veido matyti, kad jis rimtas gal ir piktas.
-Kodėl neleidi eiti man vienai su Dora? Ir iš vis kaip Dora gali važiuoti pas savo tėvus, jei ji to neplanavo? – pradėjau garsiai rėkti.
-Kalbėjausi su Hendriumi, jis nori rimtai pasikalbėti su Doros tėvais.
-Kodėl? – paklausiau, suprasdama, jog jis žino kažką, ko aš nežinau.
-Tik pažadėk apie tai niekam nepasakoti, Hendrius to tiesiog reikalavo, - prašė Kipras.
-Žinoma, kad tylėsiu, - linktelėjau ir susidomėjusi laukiau Kipro pasakojimo, kuris man nedavė ramybės.
-Hendrius nori pasipiršti Dorai, prieš tai atsiprašęs jos tėvų leidimo. – labai trumpai paaiškino jis.
O aš stovėjau taip nuščiuvusi ir sustingusi, kad neturėjau nei ką pasakyti. Mano galvoje sukosi kelios mintys:
„Hendrius ir Dora savo santykiuose labai pasistūmėjo į priekį. Dėl jų laimės aš esu laiminga, tiesiog... Man labai gaila, jog mano gyvenimas sumautas."
-Pažadėk, jog nieko neužsiminsi savo draugei, tai turi būti staigmena.
-Supratau, - linktelėjau. – Taigi eisime kartu pas daktarę?
Jis linktelėjo šaltu veidu ir tada atidaręs man savo kabineto duris leido man pirmai išeiti, grįžti prie pusryčių stalo, kur linksmai šnekučiuojasi mano geriausi draugai. Buvo malonu matyti juos kartu, tokius laimingus ir besišypsančius, o mano veidas ir nuotaika gadino visą reikalą.
-Susipykot? - tyliai, palinkusi per visą stalą Dora paklausė manęs.
-Ne, tiesiog tau nebereiks lydėti manęs, Kipras primigtinai reikalauja mane palydėti. Kai grįšiu iš daktarės galėsim ką nors nuveikti, - apsimesdama, jog nieko nežinau apie jos kelionę pas tėvus pasakau ir žvilgteliu į Hendrių. – Gal ką nors galėtume nuveikti visi kartu? – paklausiau šiek tiek garsiau, kad visi, sėdintys prie stalo išgirstų.
-Tikrai sutikčiau, bet aš su Dora norėčiau pabūti kartu, Beka, jei tu nieko prieš.
-Žinoma, kad ne, - šyptelėjau. – Aš ir Kipras sugalvosime ką veikti ir lauksime jūsų, - linktelėjau.
-Na, iš darbo planuoju grįžti vėlai, - piktai atsako Kipras. – Palydėsiu tave ir grįšiu atgal.
-Beka liks viena, - nuliūdo Dora ir liūdnai pasižiūrėjo į mane. – Hendriau ar tikrai turime vykti?
-Ne, ne, ne, - sustabdžiau Dorą, - jums nebūtina dėl manęs griauti savo planų.
-Aš net nežinau ką jis suplanavęs, - nusijuokė ji.
-Dora, aš rasiu ką veikti, galbūt susitiksiu su Luku, o gal su Aronu, - pasakiusi paskutinį veidą stebėjau Kipro veidą, bijojau blogiausio ir sulaukiau.
-Viskas, aš baigiau. – piktai taręs pakilo jis nuo stalo ir net nepasižiūrėjęs į mane atsisveikino. – Viso gero. Hendriau einam?
-Viso, - maloniai su manimi ir Dorą atsisveikino Hendrius prieš tai pabučiuodamas savo merginą. – Iki.
-Sudie, - vienu metu su Dora atsisveikinome su jais.
Kai tik abu vyrai dingo lifte Dora klausiamai į mane pažiūrėjo lyg klaustų: „po galais, kas čia ką tik įvyko?" O aš tiesiog kaip kokia mulkė šyptelėjau ir pakilusi nuo kėdės nubėgau į savo kambarį ir pravirkau. Žinoma į kambarį atėjo Dorą, suprantu ja, juk dabar ji neturi ką veikti, o vienintelis žmogus su kuriuo dabar ji gali bendrauti, kad jai nepasidarytų nuobodu.
-Kodėl Kipras toks šaltas?
-Jis visada toks, - valydamasi ašaras pasakau. – Vieną minutę jis gali būti linksmas, romantiškas ir gana malonus, o kitą... Jis manęs nekenčia.
Ir vėl pasipylus ašaroms nutylu, nebeturiu ką pasakyti.
-Kodėl jis taip supyko kai pasakei Arono vardą?
-Nes jis mano, kad aš su juo susitikinėju ir jis man patinka.
-O jis tau patinka? – susidomėjusi paklausė ji.
-Jis geras vaikinas ir jis nuoširdžiai su manimi bendrauja. Buvome kelis kartus susitikę, bet tik tiek.
-Tu neatsakei į klausimą, - paaiškino man Dora. – Tau jis patinka.
-Gal ir patinka, bet turiu būti su Kipru.
-Kodėl? Jei tau su juo blogai, kodėl turi būti su juo? Manau, jei esi laisva moteris tai turi tokia jaustis. Po velnių, Beka, jis tau piršosi, o tu nesutikai, reiškiasi jis ne tas, kurio tau reikia. Viskas paprasta, turi palikti ji.
-Ne! – sustingau surikusi. – Dėl vaikelio turiu būti šalia jo ir auginti mažiuką, kad jis būtų pats geriausias žmogus pasaulyje, kurį aš be proto mylėsiu.
-Aš negalėčiau būti su tokiu vyru kaip Kipras, jis visada su kauke, kuri gal būt ir slepia gerą asmenybę, tačiau tos kaukės verčia jį būti tokiu šikšniumi, kad dabar norėčiau nuvažiuoti pas jį į darbą ir jį primušti.
-Nereikia, Dora, viskas gerai.
-Palik jį ir susitikinėk su tuo Aronu! – prašė ji manęs. – Būk laiminga ne dėl kitų, o dėl savęs.
Norėdama pakeisti temą paklausiau jos:
-Ką nori veikti?
-Jei tu vis dar būsi nuliūdusi tada nieko, tiesiog paplepėti.
-Aš greitai atsigausiu, tuoj pat būsiu Beka, kurią tu pažysti.
-Šaunu, - šyptelėjo ji ir pakštelėjo man į šlapią žandą. – Eime į miestą? Iki tavo vizito turime visą pusdienį, noriu pasivaikščioti po miestą.
-Gerai, eime greitai susiruošime ir galime vykti, - sutikau ir pakilau nuo lovos. – Aš vairuosiu.
-Mhm, - linktelėjo ji ir pradėjo kuistis savo lagamine.
Jau po dvidešimties minučių aš ir Dora buvome susiruošusios išeiti į miestą, kuris buvo be proto triukšmingas, skubantis ir mane tiesiog vargino. Nuvykome į kelis prekybos centrus, kuriuose Dora apsipirkinėjo ir džiaugėsi galėdama leisti savo pinigus, pirmąją savo algą. Aš kaip koks akmuo vilkausi jai iš paskos ir bandžiau apsimesti, jog esu pakylėtos nuotaikos. Dora nepastebėjo nieko įtartino, todėl plepėjo apie savo darbą ir naujas drauges, kurios atrodė daug linksmesnės ir geresnės nei aš. Po kelių valandų vaikščiojimų man į galvą šovė mintis pačiai nuvažiuoti pas Kiprą į kontorą ir tuomet vykti pas daktare Falen. Kadangi Dorą pasiėmė prieš vienuoliktą, likau viena ir nusprendžiau įgyvendinti savo planą. Į „SMC" pastatą pakliuvau lengvai, nes apsauginiai žinojo, jog čia dirbu. Priėjusi prie pirmame aukšte esančios sekretorės, mandagiai pasisveikinau ir paprašiau Kiprui nieko nesakyti, jog aš čia, ji linktelėjo ir tada nuėjau prie lifto. Pakilusi daugiau nei trisdešimt aukštų šypsojausi ir masčiau, jog Kipras nustebs mane pamatęs. Taip ir buvo...
-Beka? – šiek tiek pasimetęs ir sutrikęs jis prabilo, sėdėdamas savo kabinete ant juodos sofos kartu su ta mergina, kuri buvo pas jį tą audringą naktį, Liuce.
-Matau, kad sutrukdžiau tau susitikimą, atsiprašau, - linktelėjau ir grįžau atgal į priimamąjį, kad tik nebūčiau tame sumautame kabinete.
„Po galais jis toks... Aš esu kvaila, jog sumaniau ateiti pas jį ir dar taip įsiveržti į jo darbo kabinetą... Beka, tu tikrai neprotinga. Reikėjo grįžti namo ir laukti, kol jis pasirodys."
Tokiomis baisiomis mintimis save baudžiau ir labai gailėjausi, dėl savo tokio pasirodymo. Purtydama galva ėjau prie lifto ketindama leistis žemyn ir dingti kuo toliau nuo Kipro. Žinoma, man nepavyko, nes Kipras atlėkė paskui mane iki lifto ir klausiamai į mane pažvelgė, o po to paklausė:
-Juk sakiau, kad atvažiuosiu tavęs pasiimti. Kodėl atvykai čia?
-Neturėjau ką veikti, o tu kaip matau užsiėmęs, todėl viena keliausiu pas daktarę, - piktai suburbėjau ir tada nusisukau nuo jo.
-Ar tu visada pyksi ant manęs?
-Ką tu tuo nori pasakyti? Aš nepykstu, tiesiog aš buvau nustebusi, negalvojau, kad jūs ir darbe susitinkate, bet viskas gerai.
-Beka, nieko čia gero nėra. Tu pykti, aš pykstu. Mes mokame tik rietis, daugiau nieko. Žinau, kad mano būdas ne pats geriausias, bet patikėk aš stengiuosi, jog tu jaustumeisi gerai, bet ir savęs negaliu pamiršti.
-Todėl manau turėčiau persikraustyti atgal į savo butą. – išklausiusi ką sako Kipras susivokiau, kad tai vienintelis mano sprendimas, kuris dabar turėtų daug daugiau naudos tiek man, tiek šiam vyrui, kuris stovi prieš mane.
-Taip, manau turėtum persikraustyti, - linktelėjo jis ir šiek tiek šiltesniu žvilgsniu pasižiūrėjo į mane.
-Gerai, tada persikraustysiu jau šiandien, iš kart po vizito su daktare.
-Aš tau padėsiu, - linktelėjo Kipras ir puolė prie manęs ir pradėjo mane aistringai bučiuoti.
Tokios glamonės mane nustebino ir labai sujaudino. Žinojimas, kad jis nesivaldo, pyksta ir yra puolęs į neviltį mane stebina, verčia mane jaustis gerai. Aistringas bučiavimasis Kipro darbe ir dar kai jo kabinete laukia jaunoji Liucė mane žavėjo ir veikė taip lyg mes darytume kažką blogo, lyg laužytume taisykles, kurios šiuo momentu mums ar bent jau man, atrodė kvailos ir beprasmės. Jaučiausi reikalinga šiam vyrui ir tarp bučinių sukuždėjau kelis žodelius:
-Ačiū, už tai, kad ketini, - pakštelėjau į žandą ir atsitraukiau nuo jo. – padėti. Esu labai dėkinga.
-Palauk manęs apačioje prie automobilio, vyksime pas daktarę.
-Gerai.
Mūsų barnis išsisprendė trumpu, bet labai aistringu būdu, kuris visada mane veikia ir aš jaučiuosi pakylėta, lyg kokia deivė. Be jokios abejonės, tokia Kipro nuotaikų kaita mane glumino, nes aš niekada neperprantu šio vyro, tačiau kartais, o gal ir dažnai ta tikroji nežinomybė ir gundo mane, verčia į jį pažiūrėti kitaip, nei į kitus, o tai manau labai gerai.