Viskas ko nori Ji

VII/VI

Buvo taip gera vėl būti su juo, bet tuo pačiu metu supratau, kad aš jau nebegaliu be jo ištverti nei dvidešimt keturių valandų, o tai nėra gerai. Kaip sau ir minėjau Kipras turi ir savo gyvenimą, tai yra darbas, kuris jam patinka ir labai gerai sekasi. Negaliu iš vyro atimti, ką jis taip mėgsta, tai būtų labai savanaudiška, todėl po akimirkos, aš atstūmiau Kiprą. Tai buvo labai sunkus sprendimas, mes buvome tokie įsiaudrinę ir įkaitę, bet aš negalėjau sau leisti taip elgtis su juo.

-Kas nutiko? – šiek tiek sutrikęs, pusnuogis prieš mane paklausė Kipras.

-Negaliu, - papurčiau galvą, - elgiuosi savanaudiškai.

Kipras žiūrėjo į mane sutrikusiai ir nesuprantančiai, kas ką tik įvyko.

-Negaliu taip elgtis su tavimi. Ateinu į tavo darbą, sutrukdau ir pasitenkinusi išeinu ir tuomet laukiu tavęs namuose. Esu silpna, štai kodėl atėjau, nebegalėjau sėdėti namuose ir nieko nedaryti, nes kiekvieną akimirką, kai tik užsimerkiu mano sąžinė sako jog elgiuosi gėdingai. O atsiradusi prie „SMC" neapsisukau ir nenuėjau kaip tik įsiveržiau čia ir sutrukdžiau...

-Beka, mažute, - jis dar bandė mane perkalbėti padaryti tai, bet aš purtydama galvą atsisakiau ir nušokau nuo stalo. – tu man netrukdai, - bandydamas neširsti segėsi marškinių sagas. – Kaip tik tu man atnešei gaivaus oro. Buvau toks užsiėmęs popieriais ir verslo reikalais, jog neturėjau nei akimirkos pailsėti, paskambinti tau, nors ir kaip norėjau.

-Atsiprašau, jog sutrukdžiau, keliausiu atgal, - niūriu balsu atsakiau ir ėjau prie išėjimo.

-Palauk, - reikalavo Kipras. – paprašysiu, jog tave parvežtų Mikas.

Pavarčiau akis. Jo toks atsargumas žudo mano nervines ląsteles.

-Ar kažkas nepatinka? – paklausė jis pamatęs mano veido išraišką. – jei turi ką pasakyti, sakyk.

-Nesuprantu, kodėl tu toks atsargus... iš pradžių apsauginiai fojė, dabar dar tavo apsauginis kelionei namo. Aš parbėgsiu, kelią žinau, o auklės man tikrai nereikia.

Su tokiu savo pareiškimu aš tikrai supykdžiau Kiprą ir tada supratau, kad tai nelabai gerai baigsis.

-Aš toks atsargus dėl to, jog vakar čia po mano pastatą blaškėsi peiliu ginkluota mergina. Noriu jog niekam, nei tau, nei mano darbuotojams negrėstų pavojus. Taip, galbūt tau atrodo, jog perdedu, bet aš nebenoriu problemų. – piktu balsu paaiškino man Kipras. – Ar dabar supranti, kodėl aš tok paranojiškas?

Tiesiog linktelėjau galvą, nebenorėjau ginčytis su juo, todėl surūgusi išėjau iš jo kabineto palikusi jį tokios pačios nuotaikos. Grįžusi atgal į butą svetainėje sutikau žaidžiantį Keitą ir šalia jo sėdinčią Keitę.

-Labas, Beka, - šiek tiek skubėdama pasisveikino ji. – atsiprašau, kad trukdau, bet nebežinau ką daryti.

-Labas, kas nutiko? – paklausiau jos ir tada apsikabinau prie manęs pribėgusi Keitą. – Labas mažyli, - nusišypsojau jam, jis vienintelis šiuo metu sugebėjo mane nudžiuginti.

-Susirgo auklė, o aš turiu eiti į darbą.

-Gerai, gerai, - suprasdama, kad tai rimtas atvejis linktelėjau ir išleidau ją.

-Iki, Keitai, susimatysim vakare, - pakštelėjo ji savo vaikui į žandą.

-Viso, gali neskubėti, kviečiu tave pavakarieniauti, manau būsi nusikalusi, kad dar gamintum.

-Ačiū, Beka, tu tikras angelas! – skubėdama pasakė ji ir dingo lifte.

Net nustebau kaip mane pavadino Keitė, bet iš tiesų šiuo atveju aš angelu ir buvau. Ir aš džiaugiausi, jog esu kažkam naudinga ir reikalinga. Žaidžiau beveik visą dieną su juo. Kai paguldžiau Keitą pietų miego parašiau trumpą žinutę Kiprui: