Viskas ko nori Ji

VII/IV

Automobilyje sėdėjau tylėdama, klausiausi iš kolonėlių sklindančios muzikos, kuri ramino mane. Stebėjau, kur mes važiuojame ir bandžiau spėti kur mes vystame, tačiau aš nesugalvojau.

-Labai įdomu, kur mes važiuojam? – paklausė Kipras žvilgtelėjęs į mano pusę.

-Ponas Stutmundai, man jau nuo pat pradžių buvo įdomu sužinoti, ką mes veiksime, - paerzinau jį su per daug mandagiu atsakymu.

-Beka, - jis geidulingais sušnabždėjo.

-Taip?

-Mes tuoj būsim, - pasakė jis ir sustojo prie aukšto pastato. -Štai.

-Atvykome į...? – nesupratau ką mes čia galime veikti.

-Ateik, - paragino jis mane ir išlipo iš automobilio. – mūsų kelionė tik prasideda. Viršuje mūsų laukia sraigtasparnis.

-Sraigtasparnis? – išpūtusi akis žiūriu į vyrą, kuris prieš mane stovi. – Mes kažkur skrisime?

Kipras tiesiog man linktelėjo ir paėmęs mano ranką nusivedė mane į pastato vidų. Ten pus prie lifto pasitiko labai mandagus vyras, kuris turbūt pažysta Kiprą, nes pakvietė jį vardu. Aš tiesiog šypsojausi ir galvoje bandžiau suprasti, kas vyksta, nes tuo metu aš buvau iš vis pasimetusi. Į liftą įėjus aš suspaudžiau Kipro ranką ir jis pasisuko į mane ir giliu žvilgsniu nužiūrėjo mane.

-Beka, - jis ir vėl tyliai sušnabždėjo.

-Ką mes darome? – paklausiau retorinio klausymo ir pasižiūrėjau į jį bandydama iš akių suprasti, ką jis suplanavęs šiai nakčiai ir apskritai kelionei.

Tačiau pasiduodu bandymui išskaityti iš jo akių, kas po velnių čia darosi ir nuleidžiu žvilgsnį. „Kodėl mes tai lėtai kylame? Tas liftas per mažas šiai įtampai..." pagalvojau ir užsimerkiau.

-Aš noriu, kad tai būtų staigmena tau. Supranti? – labai švelniai pasakė jis ir palietė mano petį.

Kipras niekada manęs taip neliečia, jis elgiasi per daug šaltai. Ryte jis nepažadino manęs su savo bučiniais ir neatsisveikino. Parašė man žinutę, nors visada, beveik visada paskambina. Grįžęs iš darbo pasisveikino su manimi ir pabučiavo į kaktą, o dabar... Jis liečia mano petį. „Kas per velniava?" pradedu jaudintis dėl to ir tada tiesiog linktelėju jam, stengdamasi išlikti rami, stebiu viską ir laukiu staigmenos.

Su lėktuvu skridome, kai mieste jau buvo pakankamai tamsu. Vijomės saulę, skridome į vakarus ir aš pradėjau galvoti apie galimus miestus, Los Andželas, o gal kas nors arčiau? Ir žinoma, tai buvo daug arčiau, nei aš pagalvojau. Sraigtasparnyje, per ausines išgirdau, kad mes jau leisimės ir jog esame Klivlende. „Kas per velniava?" vidinis mano balsas manęs paklausė ir aš pasižiūrėjau pro langą iš viršaus į šviesomis pasidabinusi miestą.

-Atvykome, - šyptelėjo Kipras, jis atrodė laimingas. – tuojau nusileisime ir tada keliausime.

-Kur? – paklausiau ir po to pagalvojau, kad jis neatskleis man paslapties, todėl papurčiau galvą ir priverčiau Kiprą nusijuokti.

Iš tiesų aš buvau jau pakankamai pavargusi ir mano balsas galvoje vis klausia manęs: „Kiek galima keliauti ir keliauti?!" Buvau suirzusi, bet stengiausi tai kuo labiau paslėpti nuo Kipro.

-Viskas gerai, Beka, turėk kantrybės, - ramino mane jis. – Žinau, kad tas laukimas žudo tave, tačiau pakentėk, bus tikrai verta. Pažadu.

„Jis pažada?!" prunkštelėjo mano pasąmonė nusivylusi. Sraigtasparnis lėtai nusileido ant nusileidimo ploto, pilotas išjungė variklius ir tada išlipęs iš kabinos atidarė dureles mums. Kaip supratau nusileidome oro uoste, aplink buvo daugybė reaktyvinių ir keleivinių lėktuvų. Vėlyvas vakaras Klivlende, Ohajaus valstijoje buvo pakankamai sausas ir šiltas. Pėstute eiti nereikėjo daug, nes keli metrai nuo pagrindinio terminalo mūsų jau laukė užsakytas automobilis. Kaip supratau, Kipras viska labai kruopščiai suruošė ir sumastė. Susidėjome daiktus į bagažinę ir tada kartu atsisėdome į galą.