Viskas ko nori Ji

VII/II

Dabar viskas atrodo kitaip, net toji lova, kurioje miegojau jau kelias savaites atrodė kitaip. Jaučiausi vieniša. Naktį miegojau pakankamai ramiai, nors iš galvos neišėjo blogos mintys ir vienišumo jausmas. Šaltis ėjo man per kūną, nors kambaryje buvo šilta, langai uždaryti. Aš iš vidaus buvau sušalusi, sustingusi. Tai tikrai nieko gero, tas jausmas ir savijauta... Niekam to nelinkėčiau.
Ryte per pusryčius Kipras norėdamas man gero, pakvietė Luką ir jo sužadėtinę Mišoną. Per pusryčius atrodėme normali didelė šeima, nors gal ir keista, nes Keitė ir jos sūnus vis dar buvo čia. Kaip ji man ir Kiprui ryte sakė, šiandien eis apžiūrėti du butus, ir pagal ją, ji jau rytoj ar poryt galės su savo vaiku persikraustyti į naujus namus.
„Nors tiek, galėsiu ramiau gyventi..."
Pakankamai piktai pagalvojau, nors šiuo laikotarpiu Keitė man buvo labai maloni ir iš tiesų užjautė mane. Aš nesijaučiau gerai prie jos, o ypač mane nervino tai, kad ji šalia Kipro. Taip, aš pavydėjau, bet nemanau, kad tai blogai. Juk aš su Kipru dabar kartu, mes nusprendėme likti kartu ir tai, kad dabar netekau vaiko neleidžia Keitei kabinėtis ar bent kitaip pasižiūrėti į jį.
-Taigi, - kreipiausi į Luką ir Mišoną pusryčiaujant. – kada vestuvės?
-Hmmm, - šiek tiek kostelėjo Lukas, - šiuo metu negalvojame apie tai, manome, šiek tiek palaukti.
-Kodėl? – nustebau, juk jie planavo susituokti kol dar neiškrito sniegas, o dabar jau rudens pabaiga.
-Pamanėme, jog dėl tavęs būtų geriau palaukti, nenorime tavęs versti švęsti ir linksmintis po tokios nelaimės, - nedrąsiai paaiškino Mišona. – Palauksime ir susituoksime pavasarį.
-Dėl manęs nereikia nerimauti ir tuo labiau perkelti vestuvių, juk atidėjimas šventės nepanaikins to fakto, kad aš liūdžiu, manau, jūs turėtumėte galvoti apie savo meilę ir laimę, o ne apie pašalinius dalykus ir tikrai ne apie mane. Lukai, - kreipiausi į brolį, - būk geras ir pažadėk, kad vestuvės bus dar šį mėnesį, - reikalavau jo.
Lukas pasižiūrėjo į Kiprą, kuris šaltu veidu stebėjo mane, po to į savo sužadėtinę, o tada linkteli:
-Pažadu, ir tu pirmoji būsi kuri gaus pakvietimą, - šyptelėjo jis. – Dėkui, kad esi tokia atkakli ir tau svarbiausia mano laimė, bet nepamiršk ir savosios.
-Būtinai, - linktelėjau ir šyptelėjau Mišonai, - keliausim pirkti suknelės!
-Taip! – nusijuokė mergina iš džiaugsmo, - Ačiū, Beka, myliu tave.
Pasižiūrėjau į šiek tiek sutrikusi Kipro veidą ir nedrąsiai šyptelėjau tada paliečiau jo ranką ir sušnabždėjau:
-Stengiuosi.
Jis savo pirštais perbraukė per mano krumplius ir linktelėjo. Kaip supratau jam patiko tai, kad aš bandžiau būti stipri, bet gerai žinome, kad viskas nėra taip lengva.     

Vakare, kai išėjau iš dušo Kipras sėdėjo ant mano lovos krašto ir laukė manęs. Jam aš rūpėjau ir jis nenorėjo palikti manęs vienos, todėl miegojo kartu su manimi vienoje lovoje, laikė mane apkabinęs ir leido man verkti kiek tik išgaliu. Po to kalbėjomės apie viską kas nutiko pastaruoju metu.
-Nusprendžiau susirasti naują sekretorę, - pradėjo jis.
-Gerai, - įkvėpiau oro.
-Tikrai? – paklausė jis manęs ir pažiūrėjo man į akis.

Atrodė, jog jis pats nežino ar tai gera idėja.
-Taip, šiuo metu nenoriu dirbti, bet po to norėčiauturėti darbo tavo įmonėje ar dar kur nors, nes negaliu amžinai liūdėti.
-Na, aš taip pat pagalvojau, kad tau dirbti kartusu manimi būtu negerai ir ypač tada, kai sutikai su manimi būti ir pabandyti kartu gyventi.
-Kiprai, aš su tavimi gyvenau jau kelias savaites,- papurčiau galvą. – kodėl būtent dabar apie tai pagalvojai.
-Aš noriu, kad apie mus sužinotų visas pasaulis, - paglostęs mano skruostą pasakė jis. – Žinoma, tai padarysiu kai tu būsi pasiruošusi. Nenoriu tavęs spausti ar kankinti, juk dar nežinome ar mums pasiseks.
-Taip, nežinome, - liūdnai pasakiau ir stipriau prie jo prisiglaudžiau. – Ar pasikalbėjai su Liuce?
-Ne, nebuvo kada, atsiprašau, tikrai pažadu su ja pasikalbėti ir pasakyti jai, jog noriu būti su tavimi.
-Aš tik noriu, kad tu su ta mergina, kuri yra labai jauna, pasielgtum sąžiningai, tiesiog nereikia jos vedžioti už nosies, -atsidusau ir užsimerkiau. – Tikiuosi rytoj diena bus geresnė.
-Taip ir bus, - sušnabždėjo jis man ir pabučiavo viršugalvį. –Myliu tave.