Viskas ko nori Ji

VIII/II

Po pokalbio su Luku užliejo jausmas, kad viskas jau tikra. Galerija – tai nebe svajonė, o projektas, kuriam nuo šiandien atiduosiu save. Nusipylusi dar vieną kavos puodelį atsisėdau prie stalo su užrašų knygute, atsidariau kompiuterį ir pradėjau dėlioti planą. Ką darysiu pirmiausia? Nuo ko pradėti, kad neprarasti idėjos esmės – jaukumo, kūrybos, tikrumo? Sudariau lentelę: vieta, menininkai, logistika, vizualinis identitetas, socialiniai tinklai, atidarymo renginys. Pradėjau ieškoti įkvepiančių galerijų pavyzdžių. Išsikirpau nuotraukas, maketus, atspalvius, kuriuos norėčiau matyti savo erdvėje.

Kiekvienas įrašytas žodis užrašų knygutėje buvo kaip pažadas sau. Aš noriu kurti ne tik vietą menui, bet ir erdvę žmonėms, kur jie galėtų būti savimi. Gal net pati atrasčiau dar kitą savo pusę, kuri laukia pasirodyti. Kartais sustodavau, gerdavau vandenį ir tiesiog sėdėdavau tyliai, bandydama vizualizuoti savo galeriją – kaip žmonės vaikšto tarp paveikslų, kaip jie kalbasi apie kūrybą, kaip groja muzika.

Diena slinko greitai. Atrodo, vos tik pradėjau rašyti, o jau saulė leidosi. Miestas pradėjo temti, o kambariuose pasirodė šilti vakaro atspalviai. Išsiviriau arbatos, prisėdau prie lango su megztiniu ant pečių. Buvo ramybė. Ta vertinga, retai užklumpanti būsena, kai jautiesi savo vietoje.

Telefonas suskambo. Ekrane – „Kipras". Širdis krustelėjo, tarsi tik dabar prisiminusi, kad jo ilgėjausi visą dieną.

– Labas, – atsiliepiau šiltu balsu.

– Labas. Aš... – jis trumpai nutilo, tada tęsė: – Aš žinau, kad sakiau, jog grįšiu vakare, bet noriu paklausti... ar tikrai galiu atvažiuoti?

Jo balsas buvo ne toks užtikrintas kaip įprastai. Tarsi jis prašytų ne tik leidimo atvykti, bet ir leidimo būti arčiau. Aš nutilau tik akimirkai. Pažvelgiau į kambarius, kuriuose vis dar tvyrojo jo kvapas nuo ryto.

– Taip, – pasakiau tyliai. – Atvažiuok. Būsiu namuose.

– Tu visada būni... – sušnabždėjo jis. – Po valandos?

– Lauksiu. Padėjusi ragelį dar ilgai laikiau telefoną rankoje. Lyg jis būtų šiltas nuo to pokalbio. Ir nuo vilties, kad šis vakaras bus ne apie neaiškumus, o apie paprastą dalyką – buvimą.

Įėjau į virtuvę, kurioje tvarkėsi Marija. Aš visą dieną nieko nevalgiau tik gėriau skysčius todėl apie maistą jau svajojau, o burnoje kaupėsi seilės.

–Marija, - kreipiausi į moterį, - šiandien vakarieniausiu su Kipru, galbūt tavo planų nesugriausiu, bet noriu kažko rimto, - šypsodamasi paaiškinau jai.

–Šaldytuve turiu mėsos kepsniams, - tarė ji. – ar tiks jei paruošiu juos?

–Žinoma, - sutikau ir tada nusišypsojau sau, nes prisiminiau, kad jau antrą kartą vakarienei valgysiu kepsnį.

Kai laikrodis artėjo prie septintos, aš jau buvau paruošusi stalą vakarienei. Nors nieko įmantraus, bet su Marijos pagalba viskas atrodė šilta ir jauku. Kai durų skambutis suskambėjo, širdis akimirkai sustojo – lyg būtų atėjęs ne tik žmogus, kurio laukiau, bet ir visa emocija, kurios troškau. Atidariau duris – Kipras stovėjo su rožių puokšte ir popieriniu maišeliu rankose.

– Sakai desertą, tai ir atsinešiau, – nusišypsojo. – Tavo mėgstami aklerai iš tos mažos kepyklėlės, kurioje buvom per antrą pasimatymą.

Jis prisiminė. Ne tik pažadą, bet ir smulkmeną, kurios net aš buvau beveik pamiršusi. Mano akys sužibo – ne dėl gėlių ar desertų, o dėl to, kad jis klausė. Tikrai klausė. Įsileidau jį, paėmiau puokštę, pastatydama į vandenį virtuvėje. Kipras nusivilko paltą ir nusiavė batus – jis judėjo po mano namus taip, kaip jie priklausytų man, o jis juose kaip svečias.