Viskas ko nori Ji

VII/VII

Kipras suprato, jog noriu kalbėtis ir išsiaiškinti viską. Todėl surimtėjo ir paprašė, kad atsisėsčiau šalia jo ir tada pradėjo pasakoti:

-Susitikau su Liuce, ji pasikvietė mane į barą, mes ten bendravome ir tikrai nemeluosiu gerai praleidome laiką. Viską išsiaiškinome ir aš padauginau alkoholio. Tai buvo mano kaltė, nejutau saiko. Sužinojau ko reikia Liucei ir užtikrinau jai savo pagalbą visais reikalais. Ji tikrai šauni mergina ir dabar tikrai suprantu, kad nereikėjo pasinaudoti ja, tai mano klaida ir mano kaltė, kai ji atsirado čia, mano pastate, ginkluota. Tu nuo pat pradžių buvai teisi, turėjau tavęs paklausyti.

-Tai nori pasakyti, kad daugiau jos nebus mūsų gyvenime?

-Mūsų?- nustebo Kipras išgirdęs kad aš kalbu apie mus.

Aš tiesiog papurčiau galvą leisdama jam suprasti, kad nenoriu, jog jis pradėtų aiškintis mano žodžių prasmės ir jis atsakė į mano klausimą:

-Taip, Beka, kaip ir tu klausei, galiu atsakyti, kad Liucė nusprendė daugiau nesikišti į mūsų gyvenimus. Aš su ja rimtai pasikalbėjau ir leidau suprasti, kad viskas kas buvo tarp mūsų - laikina ir ji tai kuo puikiausiai suprato, iš pradžių pripažino, jog jautėsi išduota ir išnaudota, tačiau įtikinau ją, kad visa tai per mane, kad aš buvau negarbingas jos atžvilgiu teik jai, tiek tau ir pačiam sau. Atsiprašiau jos, ji atleido man.

-Ko ji paprašė? – žinojau, kad ji ko nors prašys jo, juk negali palikti taip tokio puikaus laimikio. O žinant, kad Liucė buvo įsiveržusi čia, į šį pastatą, ir dar gikluota - tai daug ką reiškia.

-Ji nori, kad suteikčiau galimybes įstoti ir baigti aukštają mokyklą ir taip pat ateityje padėti rasti darbą, galbūt net ir čia.

-Tu turbūt juokauji? – nustebau, negalėjau patikėti, kad Kipras po viso to, kas buvo padaryta tos jaunos blondinės jis sutiko ir garantavo viską.

-Ne, - papurtė jsi galvą. - viskas rimta ir aš nesipriešinu tam. Juk supranti kokia ji jautri ir kokia impulsyvi. Turėjau sutikti, kitaip negalėjau, nes nežinau kas atsitiktų jei ji dar kartą įsiverštų čia, o galbūt į namus.

-Taip paprastai ir pasidavei?

Kipras tiesiog linktelėjo ir atsipalaidavęs atsilošė į sofos atramą.

-Taip pat legvai kaip ir su savo butu, - nusijuokiau ir purtydama galvą pakėliau popierius. – galbūt tikrai turėčiau pasirašyti juos?

-Manau, tai tau į naudą.

-Tu nežinai kas man naudinga, o kas ne... – pasipiktinusi atsikirtau jam. – Sudarai tokias sąlgas man ir spaudi mane į kampą ir visą tai kuo puikiausiai suprasdamas dar turi drąsos sakyti, kad myli mane.

-Beka, - jis nesutiko. – visą tai darau dėl tavęs. Jei ne tu, nemanau, kad iš vis dar kažką turėčiau ir apskritai, jei neturiu tavęs, man nereikalingi jokie prabangūs butai ar turtai. Visa tai man nereikalinga, jei šalia nėra tavęs.

-Bet kodėl tai darai? Taip nori įrodyti, koks tu turtingas ir galingas? Juk abu žinome priežastį kodėl mes susipykome. O išeidamas ir palikdamas man savo butą verti mane jaustis taip lyt tai aš būčiau bandžiusi tave išprievartauti ir dėl mano kaltės turi palikti savo namus. – purčiau galvą aiškindama jam. – štai kaip aš jaučiuosi. Ir ką žadi daryti dėl to? – paklausiau jo. - Pasiūsdamas advokatą su tais popieriais tiesiai man į akis pasakai, kad tu nenori turėti nieko bendro su manimi ar be manęs. Atiduodi būstą, kuris man nieko nereiškia. Jei taip nori pasirašysiu ta sutartį, iškęsiu tuos metus prižiūrima ir stebima tavęs, tačiau, kai tik galėsiu atsikratysiu tuo butu ir pažadu, dingsiu iš tavo pasaulio, - labai smarkiai pikdama pasakiau jam.