Mano pasaulis kitoks. Prireikė nemažai laiko, kol su tuo susitaikiau, o kai pagaliau jį priėmiau į save, širdį užliejo visiška ramuma. Žinojau, kad čia mano vieta, tarp ryškesnių spalvų, garsų, pasiekiamų ne visiems ir pojūčių, priverčiančių atgimti kiekvieną kūno lopinėlį. Verkiu ir juokiuosi tik iš man vienai pastebimų dalykų, nes mano pasauli su neįsivaizduojamomis išimtimis. Juokiuosi ir verkiu, nes ne visiems jį lemtą suprasti ir pažinti.
Paišiau vandens paviršiuje apskritimus, kurie lėtai nugrimzdavo ant dugno, jutau, kaip mano venomis teka vandens vėsa, jo tyli istorija keliavo kūnu tarsi stebuklingas eliksyras. Ištraukiau ranką iš upeliūkščio ir užsidėjau pirštinę. Kelias sekundes pasimėgavau apėmusia ramybe, tik tylus medžių šnarėjimas, tolimi paukščių ūktelėjimai, tokie įprasti nakties garsai.
Subraškėjus krūmams atsigręžiau. Vidury miško, kur blankią šviesą skleidė tik mėnulis, bet koks garsas galėjo sukelti baimę. Ši aklina, tarsi juodos dervos duobė, tamsa man buvo taip pat gerai pažįstama, kaip ir dienos šviesa. Įžvelgiau baltai pilkšvą tašką šmėžuojantį tarp medžių kamienų, jis greitai artėjo.
Išskirtinio grožio vilkas lengva ristele šokinėjo per kalveles ir nuvirtusius medžius, grakščiais judesiais aplenkdavo brūzgynus, o ilgi žolių stiebai glostė tvirtas letenas. Plaukė it miškų vaiduoklis, net tamsoje kailis blizgėjo, iš nasrų kamuoliais sklido garas. Jam priėjus arčiau aplink kaklą išryškėjo kelios juodos juostos, tarsi vėrinys rėmino tvirtą krūtinę. Į mane žvelgė supratingos juodos akys.
- Sveika, mieloji, - sumurmėjau ir ištiesiau ranką.
Vilkė lėtai prisėlino ir pakišo snukį po delnu, pritūpė man prie šono. Paglosčiau galvą, pakasiau paausį, iš malonumo jos akys užsimerkė, o man teliko klausytis ritmingo lekavimo. Buvo malonu šalia jausti šiltą ir gauruotą kūną, kuris taip meiliai glaudėsi. Pažinojau šią vilkę visą savo gyvenimą, ištikima draugė ir bendražygė. Buvo laikas, kai abi daug išgyvenom, padėjom viena kitai išgyti ir iš naujo pažinome gyvenimo džiaugsmus. Mama ją vadindavo sidabrine šeimos saugotoja. Deja, dabar mano šeimą sudarė tik mano teta Lina ir ši vilkė.
Ant upeliūkščio kranto prasėdėjome dar valandą. Kartais prasėdėdavau ir žymiai ilgiau panirusi į keistą transą. Laikas man tekėjo kitais matavimo matais, retkarčiais pasiklysdavau dienose, svarsčiau, ar po kelių dešimčių metų imsiu pasiklysti ir juose. Tyliai šnekindama Akyrą patraukiau namų pusėn. Baltoji draugė neatsiliko nė per žingsnį, šokinėjo iš vienos pusės į kitą, kartas nuo karto nuskuosdavo į priekį gaudydama įsivaizduojamus priešus. Netrukus medžiai ėmė retėti ir rodytis pirmieji namų stogai.
- Verčiau skuosk atgal į mišką, - pasakiau pritūpusi.
Nelabai patenkinta įbedė nosį man į kaklą ir išpūtė karštą orą aptaškydama drėgnais burbulais. Stumtelėjau ją pečiu, o ji atsakydama viauktelėjo. Neleisdavau jai artintis prie gyvenamųjų namų, nes bijojau, kad kas nors ją pamatys ir iškvies gyvūnų tarnybą. Kad ir kokia gera Akyra buvo slapstymosi meistrė, tačiau jaudinausi, kad išsigandę žmonės gali imtis įvairiu saugojimosi priemonių ir jai taptų čia nebe saugu. Ji tikrai atrodė grėsmingai, dvigubai didesnė už paprastą vilką, dėl išsiskiriančios savo kailio spalvos, greitai pastebima. Būtent dėl jos ir gyvenome Melnragėje. Čia buvo daugiau erdvės, miškų, kuriuose Akyra jausdavosi puikiai ir daug mažiau smalsių akių nei mieste.
- Ateisiu aplankyti dar rytoj prieš išvažiuodama, - pasakiau ir paskutinį kartą pakedenau tankų kailį.
Paskutinį kartą prunkštelėjus ant manęs, apsisuko ir nuskuodė į šaltą medžių šešėlį. Žinojau, kad jai viskas bus gerai, juk jau nesuskaičiuojamus metus taip elgiasi. Ėjau tuščiomis gatvėmis, gatvių žibintai maloniai skleidė gelsvą šviesą. Man patiko čia gyventi, nes naktimis žmonių čia beveik nesutikdavai, tik vasarą suplūsdavo daugiau poilsiautojų, tačiau naktys vis tiek būdavo daug ramesnės, nei mieste.
YOU ARE READING
Tyluma arba Periculum in mora
FantasyTai romanas pagardintas žiupsneliu fantastikos. Fantastinė istorija persipynusi su šiomis dienomis, tačiau pernelyg nenušokanti į nelogiškus užkaborius... Bent jau taip tikiuosi :) Verčiau savo knygos veikėjus mylėti, nekęsti, džiaugtis ir kentėti...