Tyluma arba Periculum in mora

7 Skyrius

Žvalgiausi tarp žmonių ieškodama bent vieno iš savo draugų. Atrodė, kad šventė puikiai pasisekė, iš visur sklido juokas, visi daugiau ar mažiau lingavo į ritmą. Dar kurį laiką pasimėgavus ramybe, nusprendžiau grįžti pas draugus, pasiūliau Liamui prisijungti, ir mūsų abiejų nuostabai, jis sutiko. Regis jis pats to nesitikėjo, nes supratau, kad teigiamas atsakymas išsprūdo automatiškai.

Netrukus pastebėjau Indrę krypuojančią prie mūsų.

- Frėja, kur buvai dingus? Praleidai patį smagumą... – nusijuokė įsikibdama man į parankę.

Tada ji pastebėjo šalia manęs stovintį Liamą.

- O, labas! - pasisveikino džiugiai, ji atrodė įtartinai linksma, - Nori pašokti?

Liamas akimirksniu sutriko, nors vis dar atrodė atitolęs ir visiems aplinkos veiksniams abejingas. Indrei prisiartinus nieko nespėjo pasakyti. Vos spėjau nuslėpti šypseną.

- Eime, - krykštavo Indrė ir nusičiupusi jį už rankos nusitempė šokti, o kadangi ji vis dar buvo nusitvėrusi ir manęs, toks pat likimas ištiko ir mane.

Ji mus sumetė į krūvą ir užmetė savo rankas mums per pečius, vos nesusidaužėme su Liamu kaktomis. Indrė ėmė linguoti pagal muziką, prilaikiau ją per liemenį, kad nesiplokštų ant žemės.

- Indre, kiek tu išgėrei? - susirūpinau.

Tačiau atsakymo nesulaukiau, ji buvo visiškai pasinėrusi į muziką. Atsargiai dėbtelėjau į Liamą, maniau, kad jis iš karto išsilaisvins iš jos netvirtų gniaužtų ir nueis lyg niekur nieko, tačiau, vėl mane nustebindamas, to nepadarė ir kantriai it mažam vaikui padėjo Indrei išsilaikyti ant kojų. Galėjai pagalvoti, kad jam dažnai tenka taikstytis su keistais išgėrusių merginų norais, tarsi koks vyresnysis brolis įpratęs pasirūpinti eibių prikrėtusiais vaikais.

- Pabandykime nuvesti ją prie palapinės, - šūktelėjau per garsią muziką vaikinui.

Šis tik linktelėjo ir padėjo vesti vis dar linguojančią Indrę.

- Ei, daina dar nesibaigė, - ėmė prieštarauti draugė, kai baigę savo kelionę, pamėginom ją pasodinti ant žolės.

- Baigėsi jau dvi dainos, be to, Indre, tu girta, - pasakiau pabrėžtinai piktai.

Mergina nusijuokė trūkčiojančiu juoku. Regis ji pati nė kiek nesuprato, kad yra stipriai padauginusi ir elgiasi toli gražu ne taip kaip jai buvo būdinga. Niekaip nesupratau kada ji spėjo tiek išgerti arba ką sumaišė, kad gavo tokį į galvą trinktelintį rezultatą. Svarsčiau ar rytoj ji prisimins bent ką nors iš šio vakaro.

- Visai ne... Tik šiek tiek atsipalaidavau, - pradėjo veblenti.

- Kur Darius? – paklausiau.

- Nežinau, - truktelėjo pečiais ir padėjo galvą Liamui ant peties, kuris sėdėjo šalia laikydamas ją, kad ši nesugalvotų atsistoti. Ramiai patapšnojo per ranką.

- Einu paieškoti likusių. Galėsi pabūti su ja? – paklausiau šiek tiek susigėdusi ir nepatikliai, nepažinojau jo taip gerai, kad galėčiau užkrauti apgirtusią draugę, tačiau šiuo atveju nebeturėjau kito pasirinkimo.

- Žinoma, - atsakė ir jo lūpose pasirodė kažkas panašaus į šypseną, turbūt pro jo akis neprasprūdo mano dvejonės.

Per odą nubėgo šiurpuliukai. Tas, vos sekundę trukęs kreivas šypsnys, jo veidą pavertė tokiu berniokišku ir žaviu, kad prieš mano valią viduje kažkas virptelėjo. „Stop, Frėja, tai tik šešėlių žaismas, neturiu laiko tokiom nesąmonėm...". Be to, laikiau save ganėtinai protinga, kad nepamesčiau galvos dėl pirmo pasitaikiusio dailesnio vaikino. Stebėjau, kaip merginos dažnai pasiduoda romantiškai prigimčiai ir leidžia savo širdims sukurpti neįsivaizduojamų lūkesčių. Kartais ir aš trokšdavau negalvodama pasiduoti tokioms svajonėms, tačiau dar nė vienas vaikinas vien savo žvilgsniu nebuvo privertęs šoktelėti pulso.