Tyluma arba Periculum in mora

38 skyrius

Manyje skambėjo tūkstančio paukščių giesmė, lėtai slinko visa manimi, o aš tiesiog gulėjau ir klausiausi. Niekada gyvenime nebuvau jutusi nieko panašaus, tarsi kybotum ore, nieko nejaustum, net savo svorio. Ir tai truko amžinybę.

Atmerkiau akis ir tuoj pat prisimerkiau, nes kaitinanti šviesa, kuri sklido pro langą, badė akis. Jaučiausi keistai suskeldėjusi, tarsi šimtmetį būčiau nejudėjus. Pasistengiau pajudinti ranką, mažulyčiai spygliukai ėmė badyti į visus šonus. Atsidusau, gerklė buvo išdžiuvusi ir keistai degė, perdžiuvusios lūpos, rodėsi, subyrės nuo menkiausio judesio.

Kelias minutes pragulėjusi pasistengiau pasukinėti galvą, šįkart sekėsi geriau, nedidelis skausmas buvo pakenčiamas. Lėtai apžvelgiau kambarį, kuriame gulėjau. Šviesiai rudos sienos, viena spintelė prie lovos, krėslas netoli mano lovos ir milžiniškas langas. Daugiau nebuvo nieko.

Vienos rankos pirštais jutau keistą plastiko paklodę, užtiesalas ant kojų taip pat buvo nenusakomos medžiagos. Tik kai sugniaužiau kaire ranka užklotą, pastebėjau, kad į mano kairę ranką buvo įdurtas kateteris. Pasibaisėjau, kai pamačiau, jog ji visa siaubingai subadyta, čia buvo šimtai mažų adatos paliktų žymių, o sulenkimas visas numėlęs. Kilstelėjau dešiniąją, ji taip pat atrodė nė ką geriau už kairiąją. Nuvargusi nuo jos svorio greitai pasidėjau sau ant pilvo.

Praslinko dar kelios minutės, svarsčiau, kodėl niekas neateina, gal jie neišgirdo, kaip sudejuodavau po kiekvieno skausmingo sujudėjimo. Lėtai mirksėjau žvelgdama pro langą. Buvo diena. Tačiau saulė sklindanti pro žaliuzes atrodė tokia ryški, nė kiek nepriminė apniukusios rudens dienos, galbūt mano akys dar nebuvo apsipratusios ir iškraipė vaizdus.

Galiausiai išgirdau žingsnius, netrukus prasivėrė kambario durys ir įžengė Dela.

- Frėja, - aiktelėjo, - Nubudai.

Ji greitai priėjo ir nubraukė plaukus nuo kaktos, atidžiai mane nužvelgė, atrodė tokia motiniška.

- Kaip tu jautiesi?

Kurį laiką stengiausi prajudinti balso stygas.

- Siaubingai... – sugergždėjau tarsi surudijęs mechanizmas.

Ji suprato, jog mano burna perdžiuvus, tad greitai atnešė stiklinę vandens. Godžiai gėriau gaivinantį vandenį, tarsi kokį gyvybės eleksyrą.

Durys vėl prasivėrė ir išvydau Vilhelmą bei pagyvenusį man nematytą vyriškį, šis dėvėjo ploną pilkšvos spalvos megztinį ir linines kelnes.

- Pagaliau, - atsiduso Vilhelmas prieidamas, atsargiai paėmė mane už dešinės rankos.

Ponas taip pat greit prisistatė prie mano lovos, apžiūrėjo akis paspigindamas į jas keistai melsva šviesa, tada ėmėsi rankos. Pamačiau, kaip iš kišenės jis vikriai išsitraukia švirkštą ir nespėjus man sureaguoti įdūrė ir paėmė kraujo mėginį.

Na, jei jis taip elgėsi kiekvieną kartą mane pamatęs, nenuostabu, kad visa ranka buvo lyg adatų pagalvėlė. Neišleidau jokio garso, tik susiraukiau.

- Manau dabar viskas klostysis gerai... - sumurmėjo jis savo dusliu balsu Vilhelmui ir Delai.

Tada jis atsisuko ir ėmė klausinėti manęs visokių dalykų. Ką jaučiu vienoje ar kito vietoje, ar gerai jį girdžiu, ar nemirga akyse. Mane erzino jo nesibaigiantis klausimų maratonas, vėl ėmiau jaustis mieguista, tad nekreipdama dėmesio, užsimerkiau ir pasinėriau į vis garsėjančią melodiją.

Čirškiantis šaižus garsas perskrodė švelnią dainą ir ji lyg išbaidyta ėmė tolti. Nepatenkinta atsimerkiau, apsiverčiau ant kito šono ir vėl užsimerkiau. Staiga susivokiau, jog mano kūnas neėmė purtytis nuo skausmo, jaučiau tik gana malonų nuovargį. Kilstelėjau galvą, gulėjau tame pačiame kambaryje, keista, bet man jis buvo nepažįstamas. Buvau tikra, jog tokio kambario nėra nei pas Volfterius, o tuo labiau mano namuose.