Tyluma arba Periculum in mora

26 skyrius

- Frėja? - tyliame Liamo balse šmėstelėjo vos juntamas nerimo šešėlis.

Kilstelėjau į jį akis. Stebėjausi, kaip man pavyko nutaisyti ramią veido išraišką. Mano mintys ėmė lėkti kosminiu greičiu. Dar kartą išvydau ką tik matytus vaizdus. Nedidelis įbrėžimas, ištryškęs kraujo ruoželis ir greitai besitraukianti jo žaizda.

„Besitraukianti žaizda" pakartojau sau mintyse, paprastiem žmonėm įbrėžimai neužgyja per kelias sekundes. Negali būti... vadinasi ...O galbūt man tik pasivaideno? Tai taip pat tikėtina.

Mano apmąstymai truko vos sekundę.

- Tu susižeidei, esi tikrai neatsargus - pasakiau.

Balsas skambėjo užtikrintai, be išgąsčio ar nuostabos, netgi pasigirdo linksma gaida.

- Ne... Tau pasirodė, - sumikčiojo, jo baikščios akys klaidžiojo mano veidu.

Nesupratau jo reakcijos. Jis atrodė... išsigandęs.

- Mačiau, kad įsibrėžei, - pakartojau. - Nagi parodyk, - pareikalavau.

Liamas vis dar buvo įsitempęs. Jis lėtai atkišo savo ranką.

- Štai, matai? Nieko nėra, tau tik pasirodė, - jis tikrai norėjo mane tuo įtikinti.

Perbraukiau pirštais per tą vietą, kur buvo įbrėžimas, oda buvo lygut lygutėlė. Tačiau savo skvarbiu žvilgsniu pastebėjau nubraukto kraujo likučius. Galvoje vis sukosi - Liamas -Apdovanotasis.

- Ji užsitraukė, - pasakiau atitraukdama pirštus ir įdėmiai pažvelgiau jam į akis.

Jis taip pat neatitraukė savo akių nuo manęs.

- Tai juk nesąmonė, - pasakė bandydamas nusišypsoti. – Tavo vaizduotė per daug įsišėlo.

Jis atsistojo ir susikišęs rankas į kišenes ėmė mindžikuoti. Aš taip pat lėtai atsistojau ir tiesiog žiūrėjau į jį. Mačiau, kaip jis ima sunkiai valdyti savo emocijas. Nerimas vis labiau atsispindėjo veide, o tai tik dar labiau patvirtino mano įtarimus.

- Aš žinau ką mačiau, - sumurmėjau tyliai.

Jis žvilgtelėjo man į akis ir žinau ką jose pamatė - visišką įsitikinimą.

Staiga mano atmintyje ėmė plaukti pokalbiai su Volfteriais... Didieji klanai kovojo vienas su kitu, laikė vienas kitą priešais. Nors kai kurie dabar ir paskelbė paliaubas, tačiau kiti dar ir dabar stengiasi nesimaišyti vienas kito kelyje, jie vis dar jaučią neapykantą... Taip pat prisiminiau Liamo pasakojimą apie vilką, ir siaubinga mintis šmėstelėjo mano galvoje. Juk tai galėjo būti vienas iš Volfterių vilkų... O atsižvelgiant į tai, kaip jis reagavo pamatęs Akyra, turbūt taip ir buvo.

- Ne... - sumurmėjau pati sau po nosimi ir nusisukau nuo Liamo.

Pajutau, kaip mane apima baimė. Juk negalėjo būti, kad Volfteriai kadaise kariavo su Liamo šeima. Giliai įkvėpiau, man reikėjo laiko viskam susivokti ir išsiaiškinti, viskas per daug greitai skriejo mano galvoje.

- Frėja? - išgirdau baikštų Liamo balsą, jis turbūt pastebėjo mano pasikeitimą.

Atsigręžiau į jį. Jis norėjo prieiti prie manęs, tačiau pati žengtelėjau žingsnį atgal, taip jį sustabdydama. Dėl patirto šoko pati nebesugebėjau suvaldyti savo emocijų. Jis neabejotinai pamėgins mane iškamantinėti, o aš tikrai neturėjau atsakymų į jo galimus klausimus, kol pati visko nesusidėliojau mintyse.

- Em... Man jau reikėtų eiti, - sumurmėjau.

Mano žvilgsnis vis klaidžiojo, o galvoje vyravo tikra sumaištis, kvėpavimas darėsi nelygus, trukčiojantis, rankos šiek tiek virpėjo. Mane apėmė nerimas, ne dėl to ką dabar pamačiau, o dėl to, ką suvokiau.