Tyluma arba Periculum in mora

6 skyrius

Nusipurčiau paskutinius miego likučius ir atsisėdau lovoje. Dievinau šį jausmą, kai jausdavau rytą aštriau nei visada, jis kvepėdavo saldžia vanile ir vos juntama žaliąja arbata...

Namai tylėjo, Lina buvo išvykusi į darbą, o juk šeštadienis... Neskubėdama gaminausi pusryčius – citrininį varškės apkepą. Kartais įgrįsdavo visas šis panašus maistas ir norėdavosi suvalgyti kelis milžiniškus kepsnius ar bent jau pasigardžiuoti jautienos troškiniu. Varvindavau seilę, kai Lina mėgaudavosi rūkytu kumpiu, deja, vien mėsos kvapas kartais priversdavo pasijusti blogai. Kai pastebėjau šį keistą savo negalavimą, apsilankiau pas gydytoją, tačiau atlikus visus tyrimus nieko neįprasto nepastebėjo. Tiesa pasakius, buvau kaip niekada geros sveikatos. Tada su Lina ir nusprendėme, jog būtent dėl mano gebėjimų nebegaliu toleruoti mėsos. Mėgau tai vadinti šalutiniu poveikiu.

Dešimtą valandą suskambo telefonas. Skambino Indrė. Ji mane sugebėjo prikalbėti vykti drauge su ja apsipirkti, mat norėjo, ko nors naujo šiam vakarui. Kad ir kaip nemėgau apsipirkinėjimo, visgi pamaniau, jog bus ne pro šalį prasiblaškyti.

Slankiojom po parduotuves kritiškai nužvelgdamos krūvas drabužių: čia per ryšku, čia per blanku, per trumpa, per ilga... Beveik keturias valandas sukiojomės tarp įvairiausių niekučių, deja, savo garderobą papildžiau tik naujomis kelnėmis ir įmantria tunika.

- Viskas, reikia rėdėt namo, dar turime susitikt su Egle, o kur dar kelionė iki Platelių...- čiauškėjo Indrė nė kiek nepavargusi po apsipirkinėjimo maratono.

*

Strikinėjau po kambarį bandydama įsisprausti į paprastus juodus džinsus. Bet kurią akimirką galėjo atvažiuoti Eglė su Indre manęs pasiimti, o aš dar nebuvau apsirengusi. Nusigriebiau šiandien nusipirktą violetinę palaidinę ir greitai į ją įsirangiau. Sustojau prie veidrodžio ir vertinančiai nužvelgiau savo atvaizdą. Nebuvau žema, juodi džinsai išryškino ilgas ir tvirtas kojas, palaidinė it antra oda dailiai apgaubė juosmenį. Kadangi drabužis buvo trumpomis rankovėmis, užsimečiau odinę striukę, nepamiršau prisiderinti ir juodų riešinių papuoštų karoliukais. Plaukus greitai susipyniau į laisvą kasą, kelios sruogos raitėsi aplink veidą ir kaklą. Pataisiau kuklų makiažą ir buvau pasirengusi. Per petį persimečiau nedidukę rankinę, kurioje viso labo tilpo tik piniginė, telefonas ir raktai. Įsispyrusi į basutes išlėkiau iš namų.

Prie mano kiemo jau stovėjo Eglės automobilis.

- Greičiau, greičiau, - skandavo Eglė iškišusi galvą pro langą.

Indrė tuo metu kalbėjo telefonų ir tik mosavo man ranka bei linkčiojo galvą. Vos man įsitaisius ant užpakalinės sėdynės, automobilis truktelėjo į priekį ir prasidėjo mūsų kelionė.

Kai atvykome, buvo puse aštuonių, temo ir iš ties susidūrėme beveik su visu universitetu. Kur bepažvelgsi vaikštinėjo matyti studentai, kas su vienkartiniais puodeliais rankose, kas užkandžiaudami. Automobilių aikštelėje vargiai radome vietą. Visur prismaigstyta deglų, kai kurie jau buvo uždegti, aiškiai nurodė mūsų pasilinksminimų teritoriją.

Lėtai nužingsniavome takeliu ir netrukus mums prieš akis atsivėrė vakarėlio širdis. Kelios milžiniškos palapinės po kuriomis slėpėsi gausybę stalų nukrautų vaišėmis, susirinkusieji, tuo tarpu, nedidelėmis grupelėmis aplinkui išsibarstę, šnekučiavosi. Iš nežinomos pusės sklido muzika. Staiga prie mūsų prišoko Aistė.

- Sveikos! - sušuko.

Mes, kaip pridera, pasveikinome ją su tokia švente, o Indrė įteikė nedidelę dovaną nuo mūsų visų. Aistė mums greitai nupasakojo kur kas yra ir trumpą vakaro programą, rankose tuoj pat atsidūrė po stiklinę sidro ir užkandžių padėklas. Susiradusios vietą įsitaisėme ant minkštos žolės.