Tyluma arba Periculum in mora

2 skyrius

Buvo aštunta mano kelionės diena, susibendravau su keliomis merginomis iš tos pačios grupės su kuria keliavau. Nors ir nustebo, kad keliauju visiškai viena, tačiau per daug nesidomėjo mano asmeniniais reikalais. Su trim iš jų dalinausi vieną kambarį, pižamų vakarėliai ir pasibastymai po naktinius klubus buvo neišvengiamas. Tik ramesnes naktis sunkiau praleidau, gulėdavau spoksodama į lubas, nedrįsau kur nors išsliūkinti, bijojau, kad kuri mergina tai pastebės, o bereikalingų klausimų norėjau išvengti.

Išsirinkau staliuką prie baseino, daugelis viešbučio gyventojų jau pusryčiavo. Valgiau cezario salotas su krevetėmis ir varčiau nusipirktą naują knygą. Sunkiai kada susivaldydavau neužsukusi į knygyną, šįkart taip pat nebuvo išimtis. Per tiek metų lengvai išmokau keletą kalbų, iš pradžių mokiausi vien tam, kad turėčiau kuo užimti nenuvargstantį protą, tačiau dabar tai atnešė ir nemažai naudos.

- Moterie, ar tu bent kada pamiegi iki pietų, - pasigirdo balsas iš šono ir netrukus priešais prisėdo Monika su lėkšte kupina maisto.

- Ne, be to, po valandos mūsų atvyks gidė - priminiau.

- O Dieve, ši bandelė su kumpiu tiesiog dieviška, imk paragauk.

Monika pakišo man po nosimi pintinę su dar garuojančiomis bandelėmis. Užuodžiau gardų kvapą, tačiau papurčiusi galvą atsisakiau. Mano organizmas netoleravo mėsos produktų. Tai buvo susiję su mano pokyčiais, tačiau Lina negalėjo to paaiškinti. Vos suvalgius ko nors mėsiško pasijusdavau prastai, tarsi apsinuodijus maistu. Negalėjau pakęsti to blogavimo tad prieš savo valią tapau vegetare.

Po kelių dienos ekskursijų pasijaučiau maloniai nuvargusi, o pavakare išsiruošėme pasimėgauti senamiesčio šurmuliu. Įvairus restoranai ir kavinukės kvietė užeiti, suvenyrų parduotuvėlės taip pat viliojo. Būriai žmonių niekur neskubėdami keliavo šaligatviais, kėlė džiugų šurmulį. Sklandanti nerūpestinga nuotaika privertė atsipalaiduoti ir užsiplepėjusi atsitrenkiau į priešais einantį žmogų.

- Atsiprašau, - automatiškai sumurmėjau.

Tvirtos rankos prilaikė, kad nesuklupčiau. Pakėlusi akis apmiriau. Ryškiai pilkos akys įsmigo į mane tarsi du aštrūs ledai, pajutau kaip jo pirštai tvirčiau įsikerta į alkūnę. Pirmoji mintis buvo, jog tokio dailaus vyro dar niekur nebuvau mačius. Maždaug trisdešimties, aukštas ir juodaplaukis, lygi oda atrodė kieta ir šalta, trumpa barzdelė tvarkingai prižiūrėta rėmino tvirtą žandikaulį. Pastebėjau kaip jis susiraukė, o lūpose susitingo neištartas žodis. Vyriškis pasirodė paslaptingai pažįstamas, abu susidomėję spoksojome vienas į kitą, kol atsipeikėjusi ištraukiau alkūnę iš jo gniaužtų. Žengiau kelis žingsnius atbula ir apsisukusi nuskubėjau prie merginų, kurios jau nuėjusios toliau, žvalgėsi manęs.

Nežinau kodėl, tačiau staiga išsigandau. Vyriškis atrodė bemaž grėsmingai, toks aukštas ir tvirtas, rodės galėtų kiaurai sieną praeiti. Nemaloni nuojauta perbėgo kūnu, atsigręžusi peržvelgiau žmonių veidus, bet nepažįstamojo nebepamačiau. Pamėginau išmesti iš galvos šį susidūrimą ir nusišypsojusi bendrakeleivėm pasinėriau į pokalbį.

Keistąjį vyriškį pamačiau dar kartą savo paskutiniąją atostogų dieną. Buvau užbėgus į suvenyrų krautuvę nupirkti po kokį prisiminimą savo draugams. Vos iš jos išėjus, kitoj gatvės pusėj, pamačiau jį. Atsirėmęs į pastato sieną žiūrėjo tiesiai į mane. Nekilo abejonių, kad stebėjo mane, nes man pajudėjus, jis sekė iš paskos. Pyktelėjau.

- Kas tu esi po velnių? - burbtelėjau po nosimi stebėdama kaip jis atsainiai žingsniuoja kita gatvės puse skersakiuodamas į mane.

Man turbūt pasivaideno, kad jo lūpose šmėstelėjo šypsena. Netikėtai mečiausi per gatvę į kitą pusę nusprendusi priremti keistąjį persekiotoją. Pastebėjęs mano veiksmus apsisuko ant kulno ir patraukė į kitą pusę.