EPILOGAS

1.5K 159 32
                                    

Nusivaliau drabužius nuo žemių, ištraukiau kelias šakeles iš plaukų. Sėdėjau vidurį miško paskendusi jazminų ir smilkalų kvape. Atsidususi lengvai atsistojau ir ėmiau žingsniuoti šiaurės kryptimi. Išgirdau, kaip man iš dešinės sutraška šakos, nepasukdama galvos pagreitinau tempą, akyse plykstelėjo pašaipūs žiburiukai.

Švilpiantis vėjas, pritūpimas, šuolis, po kojomis išsitaškė nedidelis upeliūkštis tekantis per mišką, išgirdau, kai už nugaros nepritariamai kažkas suniurzgia. Tada greit sustojau ir šiek tiek pasilenkiau, Liamas vos neužvirto ant manęs, kažką sumurmėjęs po nosimi laiku spėjo pasisukti ir beveik prisiplojo prie medžio. Ranka atsirėmė į jo kamieną ir lėtai atsitraukė, atsigręžęs ranka nusišluostė skruostą ant kurio buvo užtiškę purvo.

- Nejuokinga... - pasakė pamokslaujančiu tonu.

Atsainiai truktelėjau pečiais. Jo akys atidžiai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.

- Įkritai į triušio urvą? - spėjo kilstelėdamas antakį.

Dar kartą apžvelgiau savo purvinus drabužius, žinojau, kad jis man tai prikaišios, aš visada iš medžioklės grįždavau kaip reikiant išsigražinus.

- Na, tu atrodai ne ką geriau, - priminiau.

Kvaila situacija. Stovime abu miško pakrašty ką tik po aršios kovos su latakėjais ir aptarinėjame savo išvaizdą. Staiga mano ausis pasiekė tylus kapsintis garsas. Užverčiau galvą į viršų, medžių lapai gaudė skaisčius smulkius lašus, tik po kurio laiko jie pasiekė ir mano veidą.

Šilta ranka suėmė už pirštų, Liamas ėmė mane vesti iš miško. Kol mes ėjome lietus vis stiprėjo, drabužiai ėmė lipti prie kūno, judesiai tapo kieti ir sunkūs. Kai mes išnirome į proskyną, vaizdas man buvo nepažįstamas, tačiau tai man nelabai rūpėjo, troškau atsidurti sausoje vietoje, nes permirkę drabužiai traukė šaltį.

Bridome per aukštą žolę, tvirčiau spaudžiau šiltą Liamo ranką, vėsūs lietaus lašai ritosi jo rusva oda palikdami lengvus pėdsakus. Pajutęs, jog jau imu drebėti, apkabino mane per pečius, prisiplojau prie šilto šono. Vasaros pabaigoje dažnai pasitaikydavo tokios stiprios ir šaltos liūtys.

Ilgi nukarę vijokliai virš galvų sulaikė krintančius lašus, po kojomis pajutau purią samaną. Tai buvo pačios gamtos sukurtas prieglobstis, medžių šakos maloniai mus glaudė sausoje kertėje. Liamas stipriai mane apsikabino ir abu atsisėdome. Buvau jam ant kelių, tad kojomis stipriai jį supančiojau, rankomis apsikabinau tvirtą liemenį, skruostu prisiglaudžiau prie krūtinės.

- Kodėl tu atsparus tokiam lietui... o aš ne? - sukalenau dantimis.

- Dar vienas mano privalumas, - atsakė besijuokiantis balsas.

Taip prasėdėjome beveik pusvalandį, kol ėmiau jausti, kaip šaltukas pamažu atsitraukia nuo manęs vietą užleisdamas maloniai šilumai. Šiek tiek atsitiesiau, rankas užkėliau Liamui ant pečių. Jo akys buvo apsitraukusios man jau pažįstama keista migla, patamsėjusios, blakstienos šiek tiek virpėjo.

Vaikinas lengvai pasislinko ir dabar sėdėjo pusiau gulomis. Viena ranka ėmiau košti jo susitaršiusius plaukus, net užsimerkęs mėgavosi lengvu glostymu. Kai Liamas vėl atsimerkė, persmelkė viską apimančiu žvilgsniu, nuo kurio suvirpėjau. Jis sugavo mano ranką ir į delną įsegė karštą bučinį. Lūpas ištempė grobuoniška šypsenėlė.

- Ar bent suvoki su kokiu nepasotinamu žmogumi susiejai savo gyvenimą? Žmogumi, kuris neįstengia net trumpam nuo tavęs atsiplėšti ir turbūt išsikraustytų iš proto jei bent kelias dienas neregėtų tavo veido? – tyliai sukuždėjo.

Nusišypsojau tai patvirtindama.

- Esu pasirengusi su tuo žmogumi praleisti visą gyvenimą... ir dar šiek tiek ilgiau.

Pabaiga

________________________________________________________________________

Ačiū visiems, kas buvo su šia mano istorija, kuriai jau septyneri metukai! :) Ačiū, kad paskyrėte tam laiko, vertinote ir komentavote, tikiuosi, jog čia praleistas laikas neprailgo ir istorija paliko gerų įspūdžių :) Dar kartą ačiū, ir viliuosi jus pamatyti ir kitose savo istorijose ;)

Ačiū visiems, kas buvo su šia mano istorija, kuriai jau septyneri metukai! :) Ačiū, kad paskyrėte tam laiko, vertinote ir komentavote, tikiuosi, jog čia praleistas laikas neprailgo ir istorija paliko gerų įspūdžių :) Dar kartą ačiū, ir viliuosi ju...

Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Tyluma arba Periculum in moraWhere stories live. Discover now