Tyluma arba Periculum in mora

21 skyrius

Sėdėjau savo kambaryje džiovindamasi plaukus, buvau ką tik išėjusi iš vonios. Numečiau šlapią rankšluostį ant kėdės, Akyra prunkštelėjo, kai jis praskriejo jai virš galvos. Ji beveik per visą mano lovą išsitempusi miegojo, nusišypsojau, ji ja naudodavosi daug dažniau nei aš.

Buvo devinta ryto, Lina dar miegojo, tad nusileidusi ėmiausi pusryčių ruošimo. Iškepiau omletą su sūriu ir užkaičiau vandenį kavai, girdėjau, kaip viršuje Akyra tikrina mano lovos spyruokles, nusijuokusi pasikviečiau ją į apačią. Kadangi buvo šeštadienis leidau jai pasilikti iki ryto, nes aplinkiniai kaimynai dar miegodavo, nors vis tiek šiek tiek jaudinausi, jog ją kas nors pamatys. Išprašiusi iš manęs puse mano pusryčių ėmė krapštyti durų staktą, išleidau ją pro galinį kiemą ir liepiau niekur nekišti nosies iki sutemų. Netrukus iš antrojo aukšto nusileido Lina.

- Kaip gardžiai kvepia, - nusižiovavo.

- Pačiu laiku, -nusišypsojau, - aš jau papusryčiavau, tad paskubėk, kol neužšalo.

- Atrodai gerai nusiteikus, - iš karto pastebėjo prisėsdama.

Visą rytą negalėjau nulaikyti besiveržiančios šypsenos. Vis pagaudavau save švytinčią, įskaudę skruostai primindavo, jog nevaldau savo veido raumenų.

- Hmm... -sumurmėjau pritariamai ir pripyliau puodelį kavos.

- Tai kaip vakar sekėsi?

Vos prisiminus vakar vakarą lūpos vėl išlenkė šypseną. Liamas namo važiavo neskubėdamas, tąkart drąsiai jį apsikabinau ir prisiglaudžiu, akivaizdžiai abu tuo mėgavomės. Pro akis neprasprūdo ir tai, jog jis kelis kartus prailgino kelią, tad namo grįžau jau gerokai po vienuolikos, žinoma, trumpam sustodavome degalinėje pramankštinti kojų ir pasimėgauti kokiu šiltu gėrimu ir užkandžiais.

- Gerai, - atsakiau, - tiesa, sutikau ten Liamą.

Mačiau, kaip Lina nudžiugo. Žinoma, juk ji pati jam ir pametėjo tą mintį, tačiau negalėjau išduoti Liamo, kad jis viską man papasakojo. Lengvai įsivaizdavau Liną rezgančią sąmokslą.

- -Tikrai?

- -Aha...

- Nagi, papasakok, kaip susitikote, ką veikėte? - ėmė smalsauti.

Trumpai papasakojau, jog susitikome gatvėje, praleidau tą vietą apie pasibaigusį benziną ir tai, kad jis mane parvežė namo. Kai grįžau mašina jau buvo partempta, Linos nebuvo, tad nenorėjau jos tuo varginti. Buvau tikra, kad tada imtų dar daugiau klausinėti, o aš visas šias detales norėjau, kol kas pasilikti tik sau.

- Beje, gal galėtum man perrišti tvarstį? - paklausiau.

Po mano vakarykštės išvykos jis atrodė nekaip.

- Žinoma, - pasakė, o pamačiusi jo būklę susiraukė, - Kas nutiko?

- Šiek tiek sulijau, o ir maudantis sunku jį išsuagoti...

Mostelėjau ranka. Lina greitai susirado naują binto pakuotę.

- Nagi, pažiūrėkim... - sumurmėjo kirpdama tvarstį.

Vengiau žiūrėti į savo sužalotą ranką, kurią taip „gražiai" pati ir išmarginau. Puikavosi nemažai gilių žaizdų, kurios buvo susiūtos, mažesni įbrėžimai po truputį traukėsi. Supratau, kad liks nemažai randų, bus neįmanoma jų išvengti, tačiau tikėjausi, kad įvairūs kremai padės jų nusikratyti, nenorėjau šio prisiminimo nešiotis visą gyvenimą.

Lina ištepė ranką kažkokiu keistai kvepiančiu tepalu, kurį jai buvo davęs Vilhelmas, turbūt pas juos taip pat pasitaikydavo įvairių sužeidimų... Ji man paaiškino, jog jis turėtų stipriai pagerinti rankos būklę. Lina kruopščiai uždėjo naują tvarstį.