Tyluma arba Periculum in mora

25 skyrius

Skaičiau taip įsijautusi, kad neišgirdau, kaip Natanielis vėl prisėlino man iš už nugaros.

- Gal liausies šiandien mane gąsdinti? – nepiktai šnypštelėjau susiraukdama.

- Atleisk, gal eime į lauką, nenoriu, jog Krisas vėl pabustų, be to, greit turėtų grįžti Dela su Gajana. - sušnibždėjo vos girdimai.

Atsistoję iškeblinom į lauką. Spėjau, jog laikrodis skaičiavo jau pirmą ir antrą nakties. Buvo galima justi, kaip šalta drėgmė gulasi ant sustirusios žolės. Išsitraukiau iš mašinos striukę, o knygutę įsikišau į kuprinę.

- Eime į pavėsinę, - pasiūlė, - ten bus galima užsikurti nedidelį laužą, nuotaikai palaikyti.

Nedidelėje pavėsinėje tikrai buvo įtaisyta laužavietė, spėjau, jog jie dažnai čia praleisdavo vakarus... ar naktis. Netrukus baikšti liepsnelė ėmė šokti savo šokį, pilnėjantis mėnulis baikščiai pasislėpė už pilkų debesų.

- Tau tinka toks blankus apšvietimas, - sušnibždėjo Natanielis.

Jaučiausi nejaukiai, kai jo akys taip skverbėsi į mane. Tikrai neturėjo būti to susižavėjimo ir kitų keistų kibirkštėlių akyse, kurių net nenorėjau įvardinti.

- Mano draugas irgi taip mano, - pamelavau nekaltai.

Žinoma, Liamas nieko panašaus nėra pasakęs, nes mes niekada nesėdėjome prie laužo, tačiau pasakiau tai, kad Natanielis per daug manimi nesižavėtų. Mačiau tai iš jo elgesio, pagautų žvilgsnių, šiltų šypsenų. Derėjo tam užkirsti kelią iš pat pradžių, kol vaikinas nespėjo per daug įsisvajoti. Galbūt jei nebūtų Liamo Natanielio flirtavimas pasirodytų žavus. Bet tai taip pat tebuvo tikimybė.

Natanielis šiek tiek apniuko, o tada nustebo.

- Tu turi vaikiną? - paklausė.

- Taip... - nutęsiau.

Jis akimirkai susimąstė, jo antakiai susiraukė, lūpos susičiaupė. Tada greitai vėl kilstelėjo akis, vienas antakis šoktelėjo į viršų.

- Jis paprastas žmogus? - iškvėpė.

Linktelėjau. Vis dėl to pasigailėjau, jog apie tai užsiminiau.

- Mes paprastai neįsimylime žmonių... - pasakė.

- Mhm...

- Juk supranti, kad tas susižavėjimas bus tik laikinas? - paklausė atsargiai.

Kilstelėjau į jį akis.

- Manau tai daugiau nei susižavėjimas. Ir aš negaliu sau įsakyti pradėti jausti kitaip.

- Tu dar jauna... Tai greitai praeis, - lyg ir guosdamas sumurmėjo.

Pyktelėjau. Ko jau jo, o teisės knaisiotis po mano jausmus jis neturėjo. Be to, jo nuomonė šiuo klausimu manęs tikrai nedomino.

- Jauna? Ir kodėl tai turėtų praeiti? Juk tai ne kokia liga, tai jausmai, kuriais reikia džiaugtis.

- Tiesiog mums nelemta būti su žmonėmis. Taip nedera, jie mums gali būti tik vienos dienos akimirka mūsų ilguose gyvenimuose...

- Mano tėtis mylėjo mama, o ji buvo žmogus, - išspaudžiau.

- Atleisk... Nenorėjau įžeisti, tiesiog noriu, kad suprastum kas tau geriausia.

- Tik aš pati žinau kas man geriausia. Gal galim apie tai nekalbėt? Nenoriu su tavim susipykt.

- Žinoma.

Jau didesnė ugnis tyliai spragsėjo, liepsnos pynėsi viena su kita, vėjas rankomis lingavo jų liaunus kūnus pagal savo įsivaizduojamą melodiją. Pasikartojantys liepsnų judesiai ramino, kuriam laikui pasiglemžė visą mano dėmesį.