Tyluma arba Periculum in mora

27 skyrius

Atvykau kaip tik tuo metu, kai visa šeima pusryčiavo. Elena linksmai skėstelėjo rankomis ir apsikabinusi per pečius palydėjo prie stalo. Stebėjausi kaip ji geba džiaugtis mano buvimu, kai jos vyras akivaizdžiai skleidžia neapykantos ir paniekos bangas.

- Frėja, eikš, kaip tik gausi garuojančių blynų... Kokią uogienę labiau mėgsti? Braškių ar aviečių?

- Aviečių, - atsakiau šiek tiek pasimetusi ir leidausi pasodinama prie stalo.

Prieš mane sėdėjo Natanielis, greit padovanojo man viena savo kerinčią šypseną. Pasigardžiuodama valgiau blynelius, nemaniau, kad buvau taip praalkusi, bet greit prisiminiau, kad vakar nelabai ką tebuvau įsimetusi į skrandį. Prie stalo sėdėjo beveik visi, nebuvo tik Gregorio ir Vilhelmo.

- Kaip knyga? - išgirdau skambų balselį.

Man iš dešinės prisėdo Tera, o jai prie šono stoviniavo šiek tiek drovesnė Sija. Nusišypsojau ir susidomėjusi jas nužvelgiau. Nors panašios kaip du vandens lašai, tačiau jau gebėjau pamatyti ir jų skirtumus.

- Visa ta istorija tikra?

- Žinoma, - palingavo galva.

- Bet... Kodėl jis prieštaravo tai draugystei? Kokie tai buvo priešai? Nepaminėtas nei vardas, nei pavardė... Tikrai trūksta daug informacijos. - ėmiau greitai berti klausimus.

Tera džiugiai nusišypsojo.

- Galėsiu papasakot ką žinau, kaip pavalgysi, - nuramino mane.

Žiūrėjau išplėtusi akis, nuostabu, mane ramina dešimtmetis vaikas, o aš spirgu, kaip penkiametis pamatęs saldainį. Tačiau aš nieko negalėjau sau padaryti. Tapau lyg apsėsta, norėjau viską išsiaiškint, ir jaučiau, kad privalėjau tai sužinoti.

Pasiėmiau savo dar nespėjusią atvėsti kavą ir atsistojau, mergaites tik dar labiau prajuokino mano skubotumas. Tryse nuėjome į terasą, čia nesigirdėjo valgomajame esančio šurmulio. Įsitaisiau minkštame krėsle, Tera su Sija įsitaisė ant kilimo.

- Iš tiesų liūdna, kad viskas taip baigėsi ar ne? – suniurnėjo drąsesnioji neįtikėtinai rimtu tonu nebūdingu vaikams.

- Žinoma, juk tai baisu. Nesuprantu, kodėl jis tai padarė, - padvejojau, - Ar Viktorijus yra Gregorio brolis?

Mergaitės sutartinai palinksėjo galva. Tera giliai įkvėpė ir pradėjo pasakoti, o Sija atsirėmė į krėslo šoną akivaizdžiai ketindama būti tik klausytoja.

- Viskas prasidėjo nuo to, kad Viktorijus įsimylėjo nelabai kilmingą Apdovanotoją, jos šeima buvo gana skurdi, o Volfteriai nuo pačių pradžių priklausė aukščiausiesiems sluoksniams ir labai atidžiai rinkdavosi ką priimti į savo gretas. Vis dėl to, tais laikais buvome antra pagal galingumą šeima. Taigi... Pagal paveldimumo teises Viktorijus turėjo tapti šeimos vyriausiasis, tačiau, kad juo taptų turėjo vesti, o jis atsisakė vesti jam išrinktą nuotaką. Jis iškeliavo su savo mylimąją ir daugiau niekas apie jį nebeišgirdo, Gregoris tapo vyriausiuoju.

- O tas vaikinukas? Kas jis buvo per priešas?

- Kad ir kiek klausinėjau, man nedaug pasakojo apie klanų karus... - pavartė akis, - Tačiau žinau, kad tas vaikinas priklausė šeimai, kuri buvo galingiausia tarp visų Apdovanotojų... O kariavo visi klanai. Tačiau dalis Apdovanotojų norėjo nuversti galingąją šeimą, tad susivienijo ir klasta juos užpuolė, atėmė viską - jie tapo bežemiais. Tačiau pažvelk kokia situacija dabar - visi klanai bežemiai, negalime vienoje vietoje išgyventi net vienerių metų, o tuo labiau, kur nors jaustis saugiai. Toliau nežinau kas nutiko tai šeimai, teko girdėti tik tiek, kad jie labiausiai nekenčia Volfterių, nes jie surengė sąmokslą prieš juos. Taigi, kai Viktorijus sužinojo, jog Achelojos mylimasis vienas iš bežemių, visaip stengėsi juos išskirti, o priėjo prie to, kad pats jį užmušė... - pasakė liūdnai, - Dėl to ir Acheloja nusižudė.