Tyluma arba Periculum in mora

23 skyrius

- Nagi... Paskubėk, - nekantravo Dela stovėdama už durų.

Stengiausi greitai užsitempti kelnes, bet vis tiek susipainiodavau jose, nertinis taip pat buvo rimtai nusiteikęs kovoti.

- Tuojau... - niurzgėjau.

Buvo viso labo aštunta ryto, o Dela jau norėjo ištempti mane iš namų, bėda buvo ta, jog apie tai nebuvau perspėta. Pasiteisino tuo, jog mes privalome geriau susipažinti.

Išvirtau iš kambario neva susitvarkius.

- Nesuprantu, kur taip skubėti, - burbtelėjau.

Dela buvo numačiusi šią dieną praleisti apsipirkinėjant po Paryžiaus ir Milano parduotuves.

- Juk reikia aplankyti milijonus parduotuvių, - atsiduso, tarsi tai būtu siaubingai varginantis darbas, o juk iš jos akių mačiau, jog ji nesulaukia, kada pradėsim šią kelionę.

Nusišypsojusi iš jos vaikiškos mimikos, padaviau ranką ir netrukus mes jau stovėjome prie milžiniškos parduotuvės su auksinės spalvos iškaba, skelbiančios parduotuvės pavadinimą. Dela mane meistriškai vedžiojo po drabužių labirintą, tartum viską pažinotų kaip savo penkis pirštus. Netrukus pastebėjau Gajaną, kuri jau nužiūrinėjo kelias poras batų, pamačiusi mus nusišypsojo ir pamojavo savo laimikiu.

Nuovargį jausdavau retai, tačiau šįkart buvo išimtis. Dela su Gajana sugebėjo taip mane nuvarginti, jog vos pavilkau kojas. Taip ir girdėjau skambant galvoje „Pasimatuok tą... užsidėk šitą, apsiauk šiuos..." Galiausiai pavakare išgirdau žodžius, kurie mane pralinksmino daug labiau nei krūva naujų drabužių.

- Manau jau metas namo, - susimąstė Gajana.

- Žinoma, - pritariau.

Mano nuostabai Dela beveik neprieštaravo ir greitai pargabeno mane į mano kambarį. Kalnai pirkinių jau puikavosi ant mano lovos, numečiau kelis krepšius ant žemės ir atsidusau.

- O dabar keliaujam vakarieniaut, - sukrykštavo Dela ir nespėjus man sureaguoti atsidūriau Volfterių verandoje.

- Dela, - pasipiktinau, - nekenčiu, kai taip darai, - susiraukiau.

- Kas? - truktelėjo nekaltai pečiais.

Ji greitai nustriksėjo į valgomąjį. Deja nebeturėjau iš ko rinktis, tad ir aš nusekiau paskui ją.

Šįkart pastebėjau ir kelis nematytus veidus. Prie stalo sėdėjo dvi neregėtos mergaitės ir vienas berniukas. Mergaitės buvo dvynukės, maždaug dešimties metų, rusvais plaukais, perlamutrinės odos, atrodė labai trapios. Berniukas buvo vyresnis, galbūt trylikos, tamsiais plaukais ir įdubusiais skruostais.

- Tai mano vaikai, - išgirdau Gajanos balsą sau už nugaros, - Krisas, Sija ir Tera.

Jie visi trys atsisuko ir susidomėję mane nužvelgė. Mergaitės ėmė šnibždėtis, o berniukas nusišypsojo. Kambaryje sėdėjo Albertas, Vilhelmas, Elen bei Endriu. Tik pasisukusi židinio pusėn pastebėjau krėsle įsitaisiusį Gregorį. Jis savo skvarbiomis akimis stebeilijosi į mane visa savo povyza rodydamas, jog esu čia nelaukiama. Albertas pamojo ir pakvietė prisėsti šalia.

Vakarienė prabėgo greitai. Kaip įprastai vyravo pašnekesys, tik Gregoris nepratarė nė žodžio. Savo kaulėtose rankose suko stiklą burbono ir žiūrėjo į spragsinčią ugnį.

Staiga iš niekur išgirdau Liuciano balsą, netrukus jis įskriejo į kambarį, o jam už nugaros atpėdino dar vienas vaikinas.

- Frėja, - sušuko Liucianas ir išsišiepė nuo ausies lig ausies, - kaip tik apie tave kalbėjom.