Tyluma arba Periculum in mora

29 skyrius

Atrodė, kad vakarykštės šiltos ir saulėtos dienos net nebuvo. Dabar dangų traukė sunkūs pilki debesys, smulkūs lietaus lašeliai smigo man į plaukus, kol rakinau duris, Liamas jau laukė savo automobilyje.

- Labas, - džiugiai pasisveikinau.

Nepaisant apsiniaukusios dienos jaučiausi puikiai, neliūdino net tai, kad šiandien nusimatė keli patikrinamieji darbai.

- Atrodai gerai nusiteikusi, - pastebėjo pradėdamas važiuoti.

- Žinoma, juk paskutinė savaitė. Prasidės sesija, o kadangi aš tokia stropi studentė, tai bus tarsi atostogos.

- Kokia pagyrūnė, - šyptelėjo, - ir turi planų šioms atostogoms?

- Ne... - nutęsiau.

Nors ir džiaugiausi artėjančiomis laisvomis dienomis, tačiau per daug apie jas negalvojau. Artėjo lapkričio ketvirtoji, o ji reiškė tik sumaištį ir draugų sambrūzdį. Jau anais metais nepavyko lengvai išsisukti, tad to nebuvo verta tikėtis ir dabar.

- Tikrai? Na, tuomet turėsiu tau kelis pasiūlymus, - atsakė.

- Nejaugi? - iš karto susidomėjau.

Tik dabar supratau, kad lauks virtinė laisvų dienų per kurias galėsiu nemažai laiko praleisti su Liamu. Ir tikrai ketinau kiekvieną jų išnaudoti. Nusišypsojau.

- Tačiau net nesitikėk, kad dabar imsiu ir viską išklosiu, - pasakė kreivai nusišypsodamas.

- Ką? Juk jau užsiminei. Taip nesąžininga.- bandžiau pasipiktinti.

- Atleisk, tačiau turėsi šiek tiek palaukti.

Susinėriau rankas ant krūtinės ir piktai atsidusau, kurį laiką važiavome tylėdami. Žinoma, supykusi neišbuvau nė penkių minučių, tad vėl ėmiau klausinėti.

Atvažiavus prie universiteto išsiropščiau iš automobilio.

- Tu neįtikėtinas, - sumurmėjau apeidama automobilį.

- O tu visai be kantrybės, - pasakė mostelėdamas rankomis.

Pradėjome žingsniuoti link pastato.

- Nejau tau manęs nė kiek ne gaila? - paklausiau nutaisydama liūdną veidą ir sumirksėjau ilgomis blakstienomis.

Liamas garsiai nusijuokė.

- Ne, - atsakė ir toliau krizeno.

- Tu neįtikėtinas, - pyktelėjau.

- Kartojiesi, - pastebėjo, - Tačiau man tai patinka, - šiek tiek patylėjo, - Bet tikiuosi su manimi esi ne vien dėl to? - pridūrė nusišypsodamas.

Dėbtelėjau į jį.

- Ak, žinoma, jei manai, kad imsiu tave dabar liaupsinti, labai klysti.

- Dievinu tavo tokį nuoširdumą, - giliai atsiduso prisidėdamas ranką prie krūtinės.

- Liaukis, - nesusilaikiusi nusišypsojau ir stumtelėjau jį petimi.

Abu nusijuokėme. Liamas greit pakštelėjo man į kaktą ir apsikabino per pečius.

- Nagi, paskubėkime, o tai pavėluosime.

Per laisvą paskaitą sėdėjau fojė ant palangės ir laukiau Liamo, buvom susitarę čia susitikti. Svarsčiau ar jo šeima žino, kad jis man viską papasakojo. O kas nutiks jei kokią dieną Alerai susitiks su Volfteriais, kad ir prie mano namų slenksčio? Juk tai tikrai įmanoma, Dela gali netikėtai užsukti į svečius, kaip kelis kartus jau buvo padariusi, nors dėl to priekaištavau. Be to, jie gyvena ne taip ir toli vieni nuo kitų, gali bet kada susidurti paprasčiausio atsitiktinumo dėka.