Tyluma arba Periculum in mora

52 skyrius

Gulėjau užsimerkusi. Jutau, kaip Liamas pasilenkia virš manęs, šilti pirštai lėtai keliauja mano pečiu, lūpos seka jiems iš paskos. Tyliai nusijuokiau, kai jo iškvėptas oras sukuteno man paausį, prisitraukiau antklodę prie smakro. Jo šypsena įsirėžė man į odą. Pramerkiau akis, kai jis atsitraukė. Pasirėmęs viena ranka Liamas buvo šiek tiek palinkęs prie manęs, mėlynos akys šypsojosi, lūpų kampučiai buvo pakilę. Dabar jo pirštai nusičiupo vieną mano plaukų sruogą ir suko sau aplink pirštą.

- Su trumpais plaukais atrodai vyresnė... - sumurmėjo po ilgų apžiūrinėjimų.

- Derinuos prie tavęs, - šyptelėjau.

Žinoma, aš jį tik erzinau, tik labai gerai įsižiūrėjęs galėjai pastebėti, kad jis šiek tiek pasikeitęs. Liamo kakta bemat susiraukė.

- Nori pasakyti, kad aš senas?

Nesusilaikiau ir vėl nusišypsojau. Regis dabar neįstengsiu nutrinti kvailos šypsenos nuo veido. Ištiesusi ranką perbraukiau per jo skruostą.

- Aš juk tik juokauju...

Pasirėmiau alkūne ir kilstelėjau, greitai pakštelėjau jam į lūpas ir vėl nukritau ant pagalvių. Stebėjau, kaip Liamo antakiai išsilenkia, akyse atsiranda keisti žiburiukai. Tvirčiau susisukau į paklodę.

- Hmm... - numykė.

Nepastebėjau, kaip jo ranka atsidūrė ant mano sulenktos kojos, apsivijęs blauzdą truktelėjo ir slystelėjusi atsidūriau tiesiai po juo. Liamo veide atsirado grobuoniška šypsena ir jis ėmė lenktis artyn.

- Vis dar neatpratai manęs erzinti, m? - suniurzgė kybodamas virš manęs.

Suklapsėjau akim.

- Žinai, kaip nemėgstu trumpų bučinių...

Jis kankinamai lėtai lenkėsi prie manęs, kai liko vos keli centimetrai nebeišlaikiusi pati kilstelėjau galvą ir savo lūpomis ieškojau jo, tačiau mano nuostabai jis atsitraukė ir nusivylusi likau be nieko. Liamas tik sukikeno ir ėmė kramsnoti mano petį.

- Taip nesąžininga,- atsidusau.

Ištempiau kaklą, kai jis ėmė kilti aukštyn.

- Kažką sakei? - šyptelėjo man į lūpas.

Nespėjus man atsakyti jo lūpos apglėbė manąsias.

Niekada nemaniau, kad mylimo žmogaus artumas gali taip vesti iš proto. Mano kūnas vėl ėmė virpėti, rankomis apsivijau jo kaklą. Nežinau kokiomis pastangomis, tačiau po kurio laiko, Liamas atsitraukė. Jis atrėmė savo kaktą į manąją, sunkiai kvėpuodami žvelgėme vienas į kitą.

- Pasakyk, kad vis dar mane myli bent dalelę tiek, kiek anksčiau.

Iš jo akių mačiau, kad klausia rimtai ir jam šis atsakymas labai svarbus. Nejau savo elgesiu leidau jam suabejoti savo jausmais? Suėmiau delnais jo veidą.

- Liamai... Nejau manai, kad visą tai vyktų, jei nieko tau nebejausčiau? Mano jausmai tau nė kiek nepasikeitė. Aš vis dar tave myliu ir nemanau, kad kada nors įstengčiau nugalėti šį jausmą. Esi vienintelis mano gyvenime...visam laikui. Aš myliu tave, - dar kartą pakartojau.

Liamas atsiduso man į lūpas.

- Mano Frėja... - jis ranka paglostė man plaukus, - Dievinu tave...

Smulkių bučinukų takelis nuslydo nuo smilkinio iki smakro.

- Myliu tave, - sušnibždėjo pakeldamas galvą , - Ir esu pasirengęs tai įrodinėti visą gyvenimą.

Namo išsiruošiau tik kitą dienos rytą. Liamas buvo visiškai apsisprendęs keliauti su manimi, džiaugiausi, jog pats priėmė tokį sprendimą, kitu atveju būčiau privalėjus kaip nors priversti jį vykti drauge. Negalėjau dabar viską metusi pasilikti su juo, juk manęs namie laukė Viktoras su Šonu, o atsiskirti nuo Liamo bent kelioms dienoms taip pat nenorėjau. Vis dar ruseno baimė, kad jis vėl gali pradingti.