Tyluma arba Periculum in mora

12 skyrius

Kiekvienas jų mielai pasakojo apie save, tad man liko tik klausytis. Džiaugiausi, kad jie tokie kalbūs, tad padariau išvadą, kad man priešiškumą jautė tik giminės galva. Ką gi, niekam neketinau piršti savo draugystės, tačiau šis prisilietimas prie mano tėčio šeimos buvo ganėtinai...malonus. Žvelgiau į šiuos žmones ir juose mačiau jį. Puikiai suvokiau, kad jie niekada jo man neatstos, bet jų buvimas suteikė ramybę. Tarsi pagaliau būčiau suvokusi, jog nesu viena šiame pasaulyje su savo keistenybėmis.

Gajana plačiau papasakojo apie savo vyrą, sužinojau, kad jis priklausė Erelenų šeimai, kurią prieš penkis šimtus metų beveik išnaikino, tad jis su savo broliu Naitanu prisijungė prie Volfterių, taip jiedu su Gajana ir susipažino. Dabar jie jau turėjo tris vaikus, deja nė vieno šį vakarą čia nebuvo, kaip ir Endrių brolio Natanielio. Man pro akis neprasprūdo tai, jog ji stengėsi laikytis tam tikro atstumo nuo manęs, o gal tiesiog elgėsi atsargiai. Nesielgė nei per daug draugiškai, tačiau nerodė ir antipatijos.

- Vilhelmai, ar apie tai jau kalbėjai su Frėja? - išgirdau, kaip paklausė Liucianas po vakarienės.

- Ne, manau dabar tam netinkamas metas. Ji nesutiktų, o ir su tėvu reikia pakalbėti...

Padėjau savo gėrimą ant staliuko ir priėjau prie jų. Mes vėl buvome svetainėje ir gėrėjomės spragsinčiu židiniu. Vilhelmas su Liucianu tuo metu stoviniavo prie lango.

- Apie ką norėjai su manimi pasikalbėti? - paklausiau Viljelmo.

Abu nustebę sužiuro į mane.

- Ir tu turi jautrią klausą? - susidomėjo Liucianas.

- Šiek tiek.

- Tai vadinasi turiu ir galių? - dar labiau sukluso.

Klausiamai žvilgtelėjau į Vilhelmą, nejau jis jiems nepasakė? Iš jo išraiškos netrukus supratau, kad ne. Norėjau paklausti kodėl tai nutylėjo, tačiau supratau, kad geriau to paklausti, kai nebus pašalinių ausų.

- Manau, galėsim apie tai pasikalbėti vėliau, - greit pasakė Vilhelmas, - gal dabar aprodykime Frėjai namą? - pasiūlė.

- Puiki mintis, - lyg iš niekur atsidūrė Dela.

Nusičiupo mane už parankės ir nusivedė į plačia laiptų aikštelę, į antrąjį aukštą vedė platūs laiptai besišakojantys į priešingas puses. Ant sienų kabėjo begales paveikslų, vienur puikavosi portretai, kitur gamtos peizažai.

- Jūs visada čia gyvenote? - susidomėjau, juk tai buvo vis labo už kelių valandų kelio nuo mano miesto.

- Ne, atsikėlėme vasaros pabaigoje, tiksliau tuo metu, kai Vilhelmas tave surado, jis norėjo sekti tave, kad ir į kokį žemyną benusibelstum, tad ir mums teko keliauti drauge, - prabilo Liucianas. - Tiesą pasakius, jau seniai čia nebuvome, manau jie ilgai mūsų neras, - pridūrė lyg pats sau.

- Jie? - suklusau.

- Latakėjai.

- O kas jie tokie? - nesusigaudžiau.

Į mane sužiuro trys poros smalsių akių: Dela, Albertas ir Liucianas. Visi trys buvo nusprendę man aprodyti namus. Jie atrodė keista neišskiriama trijulė.

- Tu nieko nežinai apie latakėjus? - nepatikėjo Albertas.

- Ne, - atsakiau laukdama, kol jie man viską paaiškins.

- Juk latakėjai mus medžioja, - prunkštelėjo Dela.

Įsikaliau sau šį žodį į galvą, pagaliau žinosiu, kaip įvardinti savo priešus, tuos, kurie pražudė mano abu tėvus. Jie tiek daug atėmė iš manęs ir štai pagaliau jie pradeda įgauti tam tikrą pavidalą.