Tyluma arba Periculum in mora

45 skyrius

Stovėjau ant gofruoto kilimo, nuo manęs lašėjo šilti vandens lašai. Rankšluosčiu nusausinau savo trumpus plaukus, dabar jie man siekė tik pečius. Net pati sau netikėtai pasiryžau smagiems pokyčiams, tad kaip prieš kelis mėnesius nurėžiau savo juodutėlius, kaip varno sparnai, plaukus, palikau vos vieną ilgėlesnę sruoga kairiajame šone. Susivėlę plaukai spindėjo ir styrojo į visas puses, suglosčiau juos pirštais.

Apsirengusi patogiais drabužiais ėmiau sukiotis po kambarį rankiodama daiktus ir mesdama į krepšį. Buvau numačiusi kelionę Slovėniją, Liublianos miestą, ten turėjau susitikti su Dela, Liucianu bei Natanieliu. Pagal paskutines jų žinias aš dabar ten gyvenau. Nė vienas iš jų net nenumanė kuo aš dabar užsiimu ir tuo labiau, kur iš tiesų gyvenu. Kažkodėl buvau tikra, jog ši tiesa jų tikrai nesužavėtų. Be to, ir Viktorijus nenorėjo, jog šeima sužinotų, kad palaikau glaudžiu ryšius su juo, tuo labiau, kad gyvenu ir mokausi iš jo. Viktorijai šeima buvo senas gyvenimo puslapis ir jis nenorėjo vartyti tų prisiminimų. Be to, įtariau, kad Volfteriai prilygintų tai tam tikrai išdavystei mat pasirinkau jį, o ne juos.

Buvo ankstyvas rytas, Viktoro jau seniai nebuvo namuose, spėjau, kad kiurkso viename iš savo knygynų. Derėjo ir man susirasti kokį nors užsiėmimą dienomis, o ne tik kapstytis ieškant informacijos apie latakėjus ir prieš juos kovojančius Apdovanotuosius. Tai greitai galėjo peraugti į nevaldomą maniją, nes beveik visą laisvą laiką skyriau vien tam. Tiesa, kartais Viktoras įkalbėdavo padirbėti kuriame nors jo knygyne, tačiau vis tiek grįždavau prie latakėjų.

Galiausiai susiruošusi įsėdau į automobilį ir patraukiau oro uosto link.

Kaitri Slovėnijos saulė tvoskė į galvą. Gulėjau šiek tiek apsvaigusi savo viešbučio kambaryje, buvo birželio pabaiga, mielai dabar būčiau gulėjusi savo namo galiniame kieme su šaltu gėrimu vienoje rankoje ir knyga kitoje, o ne kiurksočiau tvankiame kambaryje, kuriame neveikė oro kondicionierius. Ant lovos gulintis telefonas suvibravo, ekrane blykčiojo Delos vardas.

- Taip, - dustelėjau į telefoną.

- Mes jau čia! Kur tu? - šūktelėjo.

- Gaiveliojuos viešbučio kambaryje...

- Ką tu veiki viešbučio kambaryje? - staiga susidomėjo, pajutau jos įtarumą.

Kad kur galas tą mano ilgą liežuvį ir nuo karščio suskystėjusį protelį.

- Eh, nekreipk dėmesio, man nuo karščio galva susisuko... Tuoj būsiu pas jus.

Padėjau ragelį, kol ji nespėjo vėl manęs pričiupti meluojant. Po skrydžio jaučiausi išsunkta, o turėjau belstis į miesto centrą, pro visus turistus, šurmuliuojančius žmones.

Užsitempiau šortus ir užsimečiau laisvus marškinius, nosį pabalnojau plačiais akiniais nuo saulės, nusičiupau odinę kuprinę ir išėjau laukan.

Klampojau dideliais žingsniais šaligatviu, laimei mano viešbutis buvo beveik centre, tad netrukus pamačiau kavinę, kurioje prie apvalaus staliuko jau sėdėjo judri trijulė. Dela nė kiek nepasikeitė per tuos kelis mėnesius kol nesimatėme, Liucianas taip pat atrodė toks pat, tik Natanielis buvo šiek tiek pasikeitęs, pagaliau pasitrumpino pečius siekusius plaukus.

- Linksminatės be manęs, - šyptelėjau prisėlinus jiems iš už nugarų.

- Frėja,- stryktelėjo Dela ir jau kitą akimirką buvau jos glėbyje, netrukus taip pat staigiai buvau atstumta. – Ar tau galvoj pasimaišė?! Tavo plaukai! - užriko nesavu balsu. - Jie buvo tokie... tokie, - mostelėjo rankomis į šonus, - o tu??? Ką tu padarei?

Ėmiau garsiai juoktis, ji iš nuostabos atrodė netgi išsipūtus. Juokas nebebuvo toks retas svečias mano gyvenime. Juodžiausias debesis nuslinko, nors ir paliko šmėsčiojančius šešėlius. Leisdavau sau kartais išsipainioti iš praeities voratinklių ir apie nieką negalvoti, o tik mėgautis esama minute.