Tyluma arba Periculum in mora

53 skyrius

Įžengiau į namus tvirtai už rankos laikydama Liamą. Pirmiausia, ką išgirdau, buvo veikiančio televizoriaus garsas, iš visų kitų namų kampų sklido tyla. Neskubėdama patraukiau svetainės link iš kurios aidėjo prislopinti smagūs garsai.

Ant kilimo, atsirėmęs nugara į sofą, sėdėjo Šonas ir žiūrėjo animacinį filmuką, jis neišgirdo, kaip mes sustojome tarpduryje. Mačiau, kaip Liamas nustebęs sužiuro į berniuką, jis jau žiojosi kažko klausti, tačiau galvos judesiu spėjau sulaikyti besiveržiantį klausimą. Pagrūmojusi pirštu liepiau jam tyliai pastovėti, pati ant pirštų galiukų ėmiau artintis prie Šono. Deja, nespėjus man įveikti nė pusės svetainės, šis atsisuko ir įsmeigė į mane žalias akis.

- Frėja! - šūktelėjo.

Jis greit stryktelėjo ir pribėgęs apsivijo rankomis mano liemenį.

- Sveikas, šaunuoli, - nusijuokiau ranka perbraukdama jam plaukus.

Šonas įrėmė savo smakrą man į pilvą ir užvertė galvą, jo akys, kaip niekada ryškiai spindėjo. Tarp spiginančios vaiskiai žalios įžvelgiau tamsesnės žalios spalvos voratinklį, kurio anksčiau nepastebėjau, o gal tiesiog taip gerai nebuvau įsižiūrėjusi.

- Kur tu buvai? - staiga susiraukė, - mes parvažiavome jau vakar vakare, turėjai mūsų laukti.

Pritūpiau iki jo akių lygio ir palenkiau galvą į šoną.

- Na, aš taip pat buvau trumpam išvykusi.

Šono akys kryptelėjo man per petį, vienas jo rusvas antakis juokingai išsilenkė. Pasukau galvą į šoną, Liamas stovėjo ten pat, kur palikau, jo akys keistai lakstė nuo manęs prie berniuko. Pačiupau Šoną už rankos ir nusitempiau jį prie Liamo.

- Štai čia Šonas, - pristačiau, - O čia Liamas, jis mano draugas, tad kurį laiką taip pat pabus su mumis.

- Jis taip pat neturi kur gyventi? - iškarto susirūpino berniukas.

Mačiau, kaip Liamas vis dar sutrikęs šyptelėjo dėl tokio jo spėjimo. Jo galvoje turbūt be paliavos sukosi klausimas iš kur aš ištraukiau šį berniuką. Nepasakojau jam apie Šoną, nes neabejotinai vedė prie pokalbio, kurį vis stengiausi atidėti.

- Ne. Tiesiog jis... Na, mes ilgai nesimatėme ir pamanėme, jog būtų smagu, kad jis pabūtų su mumis, juk šis namas toks didelis.

Šonas supratingai palinksėjo galva. Reikšmingai dėbtelėjau į Liamą, šis vis dar tylėjo ir tiriančiu žvilgsniu stebėjo mus.

- Hmm... Tu tikiuosi neprieštarausi, jog šiek tiek pasisvečiuosiu,- galiausia sumurmėjo Liamas keistai sutrikęs.

Šonas tuoj pat neigiamai papurtė galvą, stovėjo apsikabinęs mano koją, tarsi šiek tiek slėpdamasis.

- Tuomet turbūt galėtume tapti draugais ar ne? - jau šiek tiek tvirtesniu balsu pasiteiravo, matydamas, kad vaikui truputį nejauku dėl nepažįstamo žmogaus.

Berniukas akimirką pamąstęs kilstelėjo galvą į mane lyg klausdamas, atsainiai truktelėjau pečiais leisdama suprasti, jog turi pasirinkti pats. Jis vėl sužiuro į tvirtą ir kelis kartus už jį aukštesnį Liamą.

- Tada tu galėsi su manimi žaisti futbolą? Viktoras sako, kad yra per senas, nors aš mačiau, kaip jis kilnojo svarmenis. O juk, kai esi per senas, tai negali kilnoti svarmenų ar ne?

Nusijuokiau, Liamas taip pat atsakė nuolankia šypsena.

- Na, manau galėsime.

Šono akys tuoj pat išsiplėtė.

- O galima dabar? – suspirgėjo ir jau drąsiai atsistojo prieš mane, užvertęs galvą net išsižiojęs spoksojo į Liamą.

- Ne, ne, ne, - paprieštaravau.