Tyluma arba Periculum in mora

15 skyrius

Per pietų pertrauką nuskubėjau į valgyklą. Septynias dienas nemačiau savo draugų, tik dabar supratau, kaip pasiilgau jų nepertraukiamo tauškėjimo. Iškart juos pastebėjau sėdint prie įprasto mūsų staliuko.

- Sveiki, - nusišypsojau.

Visi tuoj pat ėmė domėtis, kas man buvo nutikę. Keliais žodžiais nupasakojau išgalvotą istoriją. Nenorėjau skirti tam per daug dėmesio, tačiau jie prisispyrę norėjo sužinoti kiekvieną detalę.

- Tiesiog važiavau su dėde automobiliu ir ant kelio iššoko stirna, nespėjom išvengti susidūrimo, patyriau nedidelį galvos sutrenkimą ir nusibrozdinau ranką, tai viskas, - jau kelinta kartą kartojau tuos pačius žodžius.

- Tu turi dėdę? - nustebo Indrė.

- Vėliau papasakosiu... - atsidusau.

Darius smalsaudamas ėmė kilnoti mano rankoves.

- Ei, neblogi nubrozdinimai jei prireikė tvarsčių, - švilptelėjo kišdamas savo nosį prie tvarsčio.

Atėmiau iš jo savo ranką.

- Juk jei būtų blogai čia nesėdėčiau, beje ar man kas nors paėmė pietus? - ėmiau žvalgytis į nukraustytą stalą nerasdamas savo įprastų pirmadienio pietų.

Eglė atkapstė padėklą su mano varškės maltinukais.

- Žinai, aš tuoj imsiu pradėti pavydėti, - pasakė Darius ir kažkaip keistai susižvalgė su Mariumi.

- Pavydėti? - nesupratau.

- Žinoma... - pritarė ir Indrė kažką kramtydama,- tu regis, mūsų nė kiek nepasigedai ir štai per pertraukas laiminga vaikštinėji su Liamu. Nusprendei mus iškeisti į geidžiamiausią universiteto gražuoliuką?

- Ei, - vienbalsiu tuoj pat atsišaukė Darius su Mariumi.

- Ak, liaukitės, - nusijuokiau ir ėmiau svarstyti kada jie tai pastebėjo, - Puikiai žinote, kad jūsų, pakvaišėliai, niekas nepakeis.

- Žinoma, - atsiduso Marius neva įsižeidęs ir pagavęs mano diržo pakabuką ėmė timpčioti į apačią.

- O nauja pirštinė, - pastebėjo Darius nutverdamas mane vėl už kairės rankos.

Šiandien mūvėjau odinę pirštinę, kuri baigėsi ties delnu ir per visą jos ilgį ėjo įmantrūs raštai.

- Man patinka, - pasakė ir sunėrė mudviejų pirštus, - dabar tu mano įkaitė, - sukosėjo man į ausį pamėgdžiodamas seno pirato balsą.

- Baikit, - nusijuokiau, - Elgiatės, kaip mažos, padykusios beždžionėlės, kurias domina kiekvienas naujas daiktas.

Marius su Dariumi vėl susižvalgė it kokie sąmokslininkai ir abu išsišiepė.

- Žinoma, - pradėjo nekaltu tonu Darius, - mes tai gauja pakvaišusių beždžionių, na, žiūrėkim tiesai į akis, tikros šimpanzės ar ne, o štai Liamą daug mieliau vadini, - sumurkė Darius.

Jaučiau, kaip iš gėdos visa nukaistu, norėjau nudėti Darių.

- Išprotėjai?! - užsipuoliau, - Iš kur ištraukei tokią nesąmonę?

- Nereikia gintis, pats girdėjau, - atsakė pasipūtėlišku tonu.

- Man atrodo, tavo ausys tave apgaudinėja...

- Frėja, mes juk visi kartu neišskiriami, tad gali drąsiai prisipažinti, jis tau patinka ar ne? - atėjo Dariui į pagalbą Marius.

- Jūs bepročiai... - beveik išskiemenavau. - O jūs, - dėbtelėjau į Indrę su Egle, - net nepadedate.