Tyluma arba Periculum in mora

10 skyrius

Gaivus vakaro oras glostė veidą, apsnūdusios nuošalios gatvelės miegojo, tik kur ne kur sužibdavo nedidelė liepsnelė languose. Vaikštinėjau miegančiame mieste nė kiek neskubėdama namo, vis galvojau apie Vilhelmą. Jis man atrodė, kaip tas trokštamas pasaulis, išsiilgtas ir trūkstamas, tačiau kita pusė stūmė jį kuo toliau, norėjosi užsimerkti ir pamiršti, apsimesti, kad gyvenu paprastą gyvenimą. Smalsumas kovojo su pykčiu. Troškau bent akies krašteliu pamatyti tą kitokį gyvenimą, tačiau bijojau, jog jis gali mane įtraukti ir nebepaleisti.

Slinkau nuo namo prie namo užsislėpdama jų šešėliuose. Tolumoje išgirdau žingsnius, jie sklido iš priešingos pusės, artėjo. Žmogus ėjo atsipalaidavęs, neskubėdamas, turėjo netrukus išnirti iš priešais stovinčio namo kampo, netoli manęs, tikėjausi jo per daug neišgąsdinti. Juk naktį kiekvienas sutiktas žmogus atrodo įtartinas.

Žmogystai pasirodžius stabtelėjau ir išpūčiau akis. Jis bemaž taip pat atrodė apstulbęs. Tikėjausi išvysti bet ką: benamį, girtuoklį, vienišą menininką, ar dar ką nors, bet tik ne Liamą.

Mintyse greitai permečiau kelis galimus variantus, kodėl šlaistausi naktį mieste ganėtinai toli nuo namų, tačiau greit persigalvojau, juk jis pakliuvo į tokią pat situaciją kaip ir aš.

- Ką tu čia darai? - paklausė, balse girdėjosi įtarimas.

- O ką tu čia darai? - kilstelėjau antakį.

Kurį laiką tylėdami varstėme vienas kitą žvilgsniais. Galiausiai lyg susitarę apsimetėme, jog neuždavėm šio klausimo, taip išvengėme pasiaiškinimų.

- Nori pasivaikščioti? - staiga tyliai nusijuokė, dingo visas nesmagumas dėl tokio susitikimo.

- Kodėl gi ne, - taip pat nusišypsojau.

Nemokėjau nupasakoti šios akimirkos neįprastumo, tačiau aš jau seniai nustojau stebėtis man gyvenimo iškrečiamais pokštais. Nužingsniavome siauru takučiu link centrinės miesto bibliotekos. Gatvėje mirksėjo neveikiantis, geltonas šviesoforo signalas, girdėjau, kaip jis įsijungia ir vėl išsijungia. Ėmėme kalbėtis neutraliomis temomis: knygos, muzika, filmai... Nejučia užvedė kalbą apie mano šeimą, ėmė domėtis kas nutiko mano tėvams, kai atsikėliau į šį miestelį visiems sakiau, jog jie žuvo autoavarijoje, įprasta nelaimė, tą patį atsakiau ir jam. Visą pokalbio laiką vis žvilgčiodavome vienas į kitą, iš akių matėme, jog mus žudo smalsumas, tačiau daugiau neklausiau ką jis čia veikia tokiu metu, juk tuomet būtų tekę ir pačiai pasiaiškinti. Kažkodėl įtariau, kad ir jis nelabai nori tai atskleisti. Susimąsčiau, kaip keistai jausdavausi jo draugijoje, tarsi jis mane priimtu po kokiu nors gaubtu, tuomet dingsta visas aplinkinis pasaulis ir įstengiu dėmesį sukoncentruoti tik į jį. Toks jaukus ir malonus jausmas.

Liamas tuo metu kažką kalbėjo, tada staiga nutilo, turbūt pastebėjo, jog nuklydau mintimis.

- Apie ką galvoji? - pasiteiravo.

- Hmm... Apie nieką.

- Ar tas niekas turi vardą?

- Galbūt, - nusišypsojau.

- Ir pasidalinsi savo mintimis su manimi? - viltingai paklausė.

- Tik ne šįkart, - atsakiau, įdomu, ką jis pagalvotų jei tikrai sužinotų, kokios buvo mano mintys.

- Kodėl? Imsiu manyti, jog tavo mintys nedoros... - pagrasino rimtu tonu.

- Na, jau ne, - nusijuokiau. - tau nepavyks manęs išprovokuoti.

- Gaila, - burbtelėjo. - Todėl dabar, man už nepatenkinta smalsumą turi kaip nors atsilyginti, - suktai nusišypsojo.

Stebėjausi matydama jį tokį linksmą, tai buvo turbūt pirmas kartas, kai jis taip dažnai šypsojosi. Buvau maloniai nustebinta. Jo veido nebeslėgė abejingumo kaukė, atrodė, kad tarsi visą šį laiką jis buvo atsiskyręs nuo viso šio supančio pasaulio ir tik dabar į jį sugrįžo.