Tyluma arba Periculum in mora

3 skyrius

Prabudau nuo tylaus beldimo į duris.

- Frėja?

- Mmm.. – sumurmėjau nepraplėšdama akių.

Lina įžengė į kambarį besišluostydama rankas į virtuvinį rankšluosti. Man toliau drybsant lovoje pasirėmė kumščiu į klubą.

- Niekada nemaniau, kad teks kada nors tave žadini. Ketini jau pirmą dieną vėluoti į paskaitas?

Apgraibom susiradau laikrodį ir pamačiau, kad jau po pusės aštuonių.

- Negali būti, - burbtelėjau išsiridendama iš lovos.

Lina iškulniavo iš kambario pranešdama, kad pusryčiai jau laukia. Akimirksniu nudūmiau į vonią ir atsiprausiau, šaltas vanduo išbaidė paskutinius miego prisiminimus. Stebėjausi savimi, jog sugebėjau pramigti, visada buvau kaip žadintuvas ir nubusdavau dar paryčiais.

Negaišuodama prie drabužių spintos, išsitraukiau pirmus pasitaikiusius džinsus ir marškinėlius, įsispyriau į patogius laivelius. Į krepšį įsimečiau ploną megztuką, užsikabinusi jį ant paties, nusileidau į apačią.

- Negaliu patikėti, - pasakiau atsikąsdama sumuštinio su sūriu, - kaip aš sugebėjau tiek ilgai miegoti.

- Patikėk, paprastiems žmonėms taip dažnai nutinka, - atsakė Lina gurkštelėdama kavos.

Sukimšau sumuštinius užsigerdama arbata. Lina pasislėpusi kikeno iš mano skubos ir nepasitenkinimo. Draugams buvau pažadėjusi atvažiuoti anksčiau, nes nesimatėm beveik visą vasarą. Keturių bičiulių paveikslas iš karto išniro prieš akis. Greit pašokau ant kojų ir atsisveikinusi išskubėjau pro duris.

Važiavau šiek tiek viršydama greitį, tačiau nesukau sau dėl to per daug galvos, netrukus užgrojo mano mėgstamą dainą ir pasileidau garsiau. Barbenau pirštais į vairą, kai galiniame veidrodėlyje pamačiau greitai mane besivejantį juodą motociklą. Šioje kelio atkarpoje jie buvo dažni svečiai, nes nebuvo fotoaparatų, kurie užfiksuotų greičio viršijimą. Juodasis žvėris pralėkė pro mane tarsi būčiau stovėjusi vietoje. Tokio bepročio dar nebuvau mačiusi.

Pastačiau automobilį aikštelėje prie kitų, apžvelgusi pastebėjau Indrės raudoną Volvo, pavarčiau akis, jau įsivaizdavau, kaip ji susirauks, jog vėluoju.

Vidiniame kieme aplink suoliukus būriavosi studentai, man einant pro šalį dauguma sveikinosi, šyptelėjusi tik linktelėdavau. Ant mūsų įprasto suoliuko jau sėdėjo Indrė, Darius, Marius ir Eglė. Nė vienas neatrodė pasikeitęs. Indrės banguoti raudoni plaukai susegti už nugaros, švarkas užmestas ant pečių, trumpučiai šortai nusagstyti įvairiausiomis emblemomis ir įsispyrusi į sportinius batelius. Darius, kaip įprasta, savo tankių garbanų kupetą slėpė po kepure su snapeliu, reikia pridurti, kad savo kepures jis kruopščiai derindavo prie nutrintų bliuzonų. Elgės palaidi gelsvi plaukai siekė beveik juosmenį, buvo pasipuošusi dailia suknele be rankovių. Marius tuo metu susikišo savo pirštus į pieniško šokolado spalvos gaurus, vilkėjo laisvą kilpinį megztinį ir paprastus džinsus. Šyptelėjau. Štai tokia ta mano gerai pažįstama ketveriukė prie kurios prisirišau jau per pirmus studijų metus. Visi sunkiai suderinami, tačiau tuo pačiu ir negalintys vienas be kito.

- Sveiki, - šūktelėjau prisėsdama greta.

- Frėja, - sučiauškėjo Eglė ir tuoj pat atsidūriau jos glėbyje.

Iš paskos sekė ir visi kiti, praėjo kelios minutės, kol baigėm šį sveikinimosi ritualą.

- Pažadėjai atvykti anksčiau, - pasiskundė Indrė, - mes čia jau ištisą pusvalandį.

- Žinau, žinau... Pramigau, - atsidusau.

Merginos pradėjo aikčioti dėl mano naujos šukuosenos. Išklausiau priekaištus kam „sugadinau" tokius gražius plaukus, tačiau iš karto po to pasipylė komplimentai. Pradėjau kuistis savo krepšyje ieškodama nedidukų drobinių maišelių. Suradusi numečiau kiekvienam tokį į sterblę.