Tyluma arba Periculum in mora

4 skyrius

Pirmosios kelios savaitės prabėgo greitai ir be ypatingų nuotykių. Visi dar sklandė pakilioje nuotaikoje ir paskaitos tirpte tirpo. Dienos įgavo savotišką ritmą, vasarą turėta laisvė po truputį tirpo.

Su trenksmu įgriuvau į auditoriją. Buvau pamiršusi, jog šios senos durys kartais mėgsta užsikirsti.

- Velnias, - sumurmėjau, kai beveik visi atsigręžė į mane, - atsiprašau, - sušnibždėjau dėstytojui ir greit sudribau į pirmą pasitaikiusią tuščia vietą.

Dėstytojas tik akies krašteliu į mane dėbtelėjo ir toliau nesustodamas kalbėjo. Pasidėjau ant kelių storą sąsiuvinį ir tarp pirštų pasukiojau rašiklį, pamėginau sutelkti dėmesį į dėstomą medžiagą, tačiau nuo paskaitos mano dėmesys greit nušoko prie žmogaus sėdinčio keliomis eilėmis prieš mane. Galėjau prisiekti, kad pirmąją savaitę jis nedalyvavo nė vienoje iš trijų vakarų literatūros paskaitų, o kai pasirodė keliose kitose nejučia imdavau stebėti šį žmogų. Tai buvo vyresnis Mėjos brolis Liamas. Vardą nugirdau, kai grupelė studenčių kuždėjosi apie Alerų trijulę. Keista, bet ši trijulė sukėlė nemažą susidomėjimą visame universitete, o stebėjausi dėl to, kad jie tikrai nebuvo vieninteliai nauji studentai šiais metais.

Tiriančiai nužvelgiau jo tvirtą profilį, išsišovusius skruostikaulius, lygia odą, užburiančią lūpų liniją. Norėjau šį vaikiną pavadinti gražiu, bet dėl kažkokios priežasties šis žodis jam visai netiko. Atrodė grėsmingas, tačiau tuo pačiu ir traukiantis. Tamsūs plaukai pavienėm sruogelėm pynėsi vieną per kitą, pasiklydęs saulės spindulys sutviskėdavo juose.

- Frėja, - suskandavo dėstytojas patraukdamas mano dėmesį, nesuprasdama naiviai pažvelgiau į jį,- laukiam atsakymo.

Atsakymo? Suklapsėjau akimis.

- Žinoma... - nutęsiau, - esu visada pasirengusi apšviesti jus naujomis žiniomis, suprantu, jog jūs nebegalite pasikliauti senais vadovėliais, todėl visą patikimą informaciją saugote mūsų saugyklose... - kvailai maliau liežuviu.

- Juokai juokais, bet gal išgirsime kada gimė Šekspyras?

Ak, štai ko jis iš manęs norėjo. Kartais nesuprasdavau kodėl dėstytojai mėgsta klausinėti visiškai nenaudingų dalykų. Kuo man galėjo praversti Šekspyro gimimo metai?

- 1564 , - nusišypsojau.

Pastebėjau, kaip dėstytojas šiek tiek nustebo, jis buvo visiškai įsitikinęs, jog neatsakysiu, tačiau teko jį nuvilti. Džiaugiausi savo neaprėpiamais proto gebėjimais, jame kažkaip stebuklingu būdu sugebėdavo užsilikti įvairiausia informacija, kartais net pati save nustebindavau žinodama kai kuriuos faktus.

Dėstytojui vėl ėmus kalbėti apie neįkainojamą šio rašytojo kūrybą žvilgsnį nukreipiau pro langą. Tolumoje matėsi namų stogų juostos, čia pat kieme po medžiais sėdėjo keli jaunuoliai... Neradusi įdomesnių vaizdų ėmiau tyrinėti auditoriją. Aptikau Mantą - vaikinuką su kuriuo žaidžiau futbolą, jis taip pat žvelgė į mane, o pastebėjęs, jog spoksau į jį, nusišypsojo. Sukoncentravau savo dėmesį į dėstytoją.

Atėjus paskaitos pabaigai visi ėmė muistytis, lėtai įsimečiau sąsiuvinį į krepšį, tuo tarpu Liamas greitai, bet su tam tikru tingumu, pakilo iš vietos, tiesus, kaip styga, visai nesižvalgydamas išsmuko iš auditorijos. Nusekiau jį žvilgsniu, atrodė, jog nepastebėjo nieko. Nei čia pat triukšmaujančių žmonių, nei į jį smaigomų susidomėjusių žvilgsnių. Rodėsi, lyg egzistuotų tik jis vienas, o visus aplinkinius laikytu nematomu atstumu nuo savęs. Svarsčiau ar jis mane pastebėjo ir ar atpažino iš pasivaikščiojimo miške...

Žingsniuojant koridoriumi kažkas užgriuvo ant nugaros.

- Hey, kaip paskaita? - linksmas Dariaus balsas pasiekė mano ausis, - nepatikėsi, bet per dokumentų valdymą mes jau kalbėjome apie egzaminus...