Tyluma arba Periculum in mora

34 skyrius

Natanielis su Vilhelmu tyliai, tačiau aršiai kalbėjosi susėdę prie stalo, aš tuo metu su puodeliu arbatos kiurksojau prieš židinį.

- Tu nesupranti, jis tikrai yra vienas iš jų... - įsijautęs aiškino Natanielis, - aš sugebu atskirti tuos prakeiktus karius, žinau, kad jis tiesiog ištreniruota žudymo mašina! Tau reikėjo matyt, kaip jis į ją žiūrėjo...

- Natanieli, gal tau tik pasirodė, nemanau, kad...

- Ir kuo jis gali būti toks ypatingas jei kovoja prieš latakėjus? - staiga įsikišau kilstelėdama skaudamą galvą.

Abu sužiuro į mane, tada susižvalgė tarpusavyje. Negalėjau pakęsti tų painių istorijos vingių. Kariai, kariautojai, tie nekenčią tų, tie bijo anų...

- Supranti, Frėja... - pradėjo Vilhelmas, - Aš pats dalyvauju tuose karuose, tad žinau, kokie Apdovanotieji ten renkasi. Eina tik tiek, kurie žino, jog laimės. Pavyzdžiui, aš valdau ugnį, tad kovoju prieš latakėjus laikydamasis tam tikro atstumo, tačiau Liamas būtų kitas pavyzdys... Jis turi nepažeidžiamumą, tad kovoja tiesioginiu būdu.

- Kitaip sakant, plikomis rankomis, - nusivaipė Natanielis. – Tobula žudymo mašina.

- Na, prasmė maždaug ta pati. Taigi, mūsų šeimoje nėra daug kovotojų, jei jo šeima pasiryžtų su mumis susidoroti...

- Ką tu kalbi?! - pašokau ant kojų, - Jis nieko panašaus nedarytų... Ir iš vis... Jūs abu išprotėję dėl tų savo karų... Žiūrit į jį, kaip į kokį monstrą, juk jis paprastas žmogus!

- Frėja, tu turi suprasti, tai kitoks pasaulis, - pradėjo Natanielis pamokslaujančiu tonu, - Čia nėra pūkuotų kenų ir barbių, čia egzistuoja kovos dėl išlikimo... O tu nori paprastą žmonių pasaulį sutapatinti su mūsiškiu, tačiau tai neįmanoma. Kiekvienas iš mūsų nėra paprastas ir mes privalome apgalvoti kiekvieną veiksmą, faktą, supranti? Mes negalime nekreipti dėmesio į tai, jog Alerai yra mūsų pašonėje!

Staiga į svetainę įžengė Dela. Nužvelgė mus visus tris stovinčius vienas priešais kitą.

- Ok, kas čia darosi? Jūsų rietenos girdėti net virtuvėje, o tam neprireikė, net jautrios klausos.

Visi tylėjome, aš vėl atsisėdau į krėslą. Vilhelmas lėtai nužingsniavo prie stalo, Natanielis susigrūdo rankas į savo šviesius plaukus.

- Na? - susiraukė, - nepaaiškinsite?

Vilhelmas atsisuko į mane, ilgai žvilgsniu mane įkalbinėjo. Nudelbiau galvą pasiduodama.

- Tiesiog atsirado tam tikrų nesklandumų... Vienas iš Frėjos...draugų yra Apdovanotasis.

- Ką? - žioptelėjo.

Ir tada prasidėjo ilgas pasakojimas apie Alerus. Dela reagavo taip pat, kaip ir jie, dingo jos visas vėjavaikiškumas, ėmė nerimauti.

- Einu pasivaikščioti, - suburbuliavau atsistodama.

Jie buvo taip įsijautę į pokalbį, kad nelabai ir bekreipė į mane dėmesio.

Užsimečiau striukę ir išėjau į naktį. Netrukus prie mano šono atsidūrė Akyra, klausiamai suviauksėjo. Abi patraukėme miško link, nepažinojau šių vietų, tačiau nesibaiminau, Akyra neleis man paklysti.

Po pusvalandžio paprasčiausio ėjimo Akyra ėmė šokinėti kviesdama žaisti. Liūdnai šyptelėjusi ėmiau mėtyti jai šakas. Tačiau ir tai jos netenkino. Šiek tiek pasvarsčiusi nusprendžiau, jog bus ne pro šalį pramankštinti sustingusius raumenis, tad pasileidau lengvų gaudynių. Kaip ir anksčiau slapstėmės viena nuo kitos tarp medžių, vikriai be garso laipiojau medžiais, ir tai mane privertė apie nieką negalvoti, tiesiog fizinis darbas sugebėjo pasiglemžti visą mano dėmesį.