Tyluma arba Periculum in mora

55 skyrius

Po kelių dienų

Netryškau noru to daryti, tačiau privalėjau. Spinduliavau keistą ramumą ir pasiryžimą, dabar buvo pats tinkamiausias laikas sudėlioti visus taškus. Norėjau pradėti kurti ateitį, todėl paslaptys turėjo būti atskleistos, o nuoskaudos pamirštos.

Leidau Liamui išsisukti nuo šios kelionės, tačiau jis buvo pasiryžęs vykti drauge. Šiek tiek stebino jo toks užsispyrimas, bandžiau įtikinti, kad jam neverta to kęsti, negalėjau reikalauti daugiau negu jau padarė dėl manęs, o jis tik atremdavo, kad manęs vienos pas juos tikrai neišleis. Nejau jis manė, kad jie mane gali perkalbėti? Nepajėgiau širdyje užgniaužti kvailo džiaugsmo, kad jis taip pasiryžęs mane saugoti, bet tuo pačiu troškau suteikti ir jam ramybę, o ne didinti įtampą. Guodžiausi mintimi, kad po šio susitikimo būsime įveikę viską.

Sustabdžiau automobilį prie Volfterių namų Norvegijoje, kur jie dabar gyveno. Sunkiai atsidusau, pažvelgiau į mylimąjį ir spustelėjau mūsų sunertas rankas, šis atsakė blausiu šypsniu. Sunkiai išlipau iš automobilio ir patraukiau link paprasto pilkšvo namo. Liamas taip pat išlipo, tačiau pasiliko prie mašinos, atsirėmęs į kapotą buvo pasiryžęs viską stebėti iš toli ir ateiti man į pagalbą, jei prireiktų.

Buvo pavakarys, dviejų auštų namą apšvietė besileidžiančios saulės atšvaitai, šis atrodė tylus ir jaukus, net nenumaniau ar yra kas nors namie. Priėjusi nuspaudžiau durų skambutį ir sulaikiau kvėpavimą. Netrukus tarpduryje pasirodė sidabrinių plaukų mergina.

- Frėja?- žioptelėjo Dela įsmeigdama į mane apvalias akis.

- Labas, - gurktelėjau.

Ji džiugiai nusijuokė, ak, kaip jai tai buvo būdinga, ir čiupo mane į glėbį. Nesimatėme iš tiesų seniai, tad leidau trumpam pasimėgauti jos seserišku glėbiu. Dela iš karto apipylė mane priekaištais kodėl varginausi pati keliauti, o nepaskambinau jai, būtų mane čia atgabenusi vos per kelias sekundes. Jai pradėjus mane temptis vidun stabtelėjau.

- Dela... - pradėjau, bet tuoj pat užtilau.

Merginai už nugaros pasirodė Vilhelmas su Elena. Išgirdę šurmulį šie taip pat atėjo pažiūrėti kas vyksta. Pirminis džiaugsmas iš Vilhelmo veido greitai dingo, kai atkreipė dėmesį į atokiau pastatytą mano automobilį ir prie jo laukiantį žmogų. Supratau, kad jį atpažino, nes įsmeigė niūrų žvilgsnį mane. Tačiau nepaisant to išėjo į verandą ir priėjęs apkabino.

- Seniai nesimatėm, Frėja, - liūdnai šyptelėjo.

Žvelgiau į jo tokias tėviškas akis ir jaučiau mano rankas vis dar gniaužiančius šiltus delnus. Žinojau, kad jis atsuko Liamui nugarą, kai šis buvo atėjęs manęs ieškoti, tačiau kažkodėl tikėjau, kad būtent jis galėjo mane suprasti ir mano pasirinkimą.

Dela tik dabar pastebėjusi nepažįstamąjį man pro petį ėmė mėtyti įtarius žvilgsnius. Elena taip pat atsistojusi šalia stebėjo situaciją, atrodė truputį sunerimusi, todėl supratau, kad ir ji atpažino mano palydovą.

- Neužeisiu į svečius, - nužvelgiau mane stebinčius tris veidus, - atvykau tik norėdama...

Staiga užsikirtau ir visa mano tvirta kalba sugalvota prieš čia važiuojant, išgaravo iš galvos. Dabar visi žvelgė rimtai, regis suprato, kad atvykau ne itin maloniu vizitu.

- Pasiilgau jūsų, - sumurmėjau ir tai iš tiesų buvo tiesa, - žinau, kad mano santykiai su jumis niekada nebus kaip įprastos šeimos, bet norėčiau, kad žinotumėte, jog nors ilgai jums visiems puoselėjau atšiaurius jausmus, džiaugiuosi, kad atsiradote mano gyvenime. - trumpam nutilau atsikvėpdama, - Padėjote, kai man to labiausiai reikėjo ir visada tai prisiminsiu. Tačiau nesigailiu nė vieno savo sprendimo, nesigailiu, kad nusprendžiau gyventi atskirai, nes per šiuos keturis metus pasiekiau labai daug ir susikūriau gerą gyvenimą, o štai dabar esu prie slenksčio į dar vieną naują pradžią.