Tyluma arba Periculum in mora

50 skyrius

Išgąstis atsispindėjo mano akyse. Sustingusi nejučia suleidau nagus Liamui į ranką. Prisilenkusi pirštais perbraukiau per jo nubalusį veidą. Ilgos blakstienos vos vos suvirpėjo, lengviau atsikvėpiau, kai krustelėjo ir akių vokai.

- Liamai... Į kokią velnią dabar įsivėlei... – sumurmėjau neramiai.

Nubalintos vyšnių spalvos lūpos surangė nedidelę šypsenėlę. Dar kartą nužvelgiau žaizdas jo kūne, mano palaidinė, kuria stabdžiau tekantį kraują jau buvo visa permirkusi.

- O Dieve... Tu nukraujuosi,- mano balsas šiek tiek virpėjo.

- Ššš...- Liamas plačiau atmerkė akis, - Frėja...

Jutau kaip prieš mano valią ėmė graužti akis. Jaučiausi labai blogai, nenumaniau ką daryti, kaip padėti, nebuvau tikra, kad viena pati sugebėsi jį iš čia išgabenti.

- Palauk truputėli, - paprašė prikimęs balsas.

Nesuprasdama spoksojau į savo gulintį mylimąjį. Palaukti ko? Kol jis visai neteks jėgų man ant rankų?! Regis, jis pastebėjo mano sumišimą.

- Aš greit gyju, prisimeni? – jo balse nuskambėjo keista intonacija.

Trukčiojantis oras veržėsi iš mano plaučių, kelis kartus greitai sumirksėjau. Žinoma, kaip anksčiau nepagalvojau. Jo gebėjimas turėjo padėti, tačiau abejodama žvilgtelėjau į milžinišką rėžį.

- Bet čia ne mažas įdrėskimas, o gili žaizda,- suvirpėjau. – Turėsi pasiaiškinti, kas norėjo tave perrėžti pusiau, - pyktelėjau, nors vis dar buvau išsigandusi.

Mano pačios rankos buvo išteptos jo krauju, drabužiai vis dar aplipę žemėmis ir lapais po mudviejų grumtynių. Sudrėkusiomis akimis žvelgiau į Liamą. Vienu metu mano širdis beprotiškai jaudinosi ir tuo pačiu metu norėjo sprogti iš džiaugsmo, juk jis dabar buvo čia, mano minčių valdovas, širdies šeimininkas, meilės kūrėjas... Tik pulsuojančios žaizdos neleido mano įsivaizduoti, kad tai sapnas. Jis buvo pasikeitęs, kitoks nei mano prisiminimuose. Tamsūs plaukai ilgesni, akys atrodė gilesnės, kadaise šviesus buvęs violetinis atspalvis dabar buvo tamsesnis, ryškesnėm gijom raizgė safyrą. Liamo veidas atrodė vyresnis, kažkoks keistas rimtumas ir negyvumas atsispindėjo jame.

- Matai? – jau tvirtesniu balsu prabilo.

Atitraukusi tvarsčio imitaciją nužvelgiau žaizdą, kraujas beveik nebetekėjo, ilgas pjūvis buvo šiek tiek susitraukęs, tačiau perrėžti audiniai nakties šviesoje vis dar kraupiai blizgėjo.

- Prireiks kelių parų, kol ji visiškai užgis, - paaiškino.

Nužvelgiau kitą sužalojimą, iš peties išsikišęs geležies gabalas atrodė kraupiai. Lėtomis bangomis kraujas plūstelėdavo lauk, nudažydamas marškinėlius tamsia juoda spalva.

- Čia sudėtingiau, - Liamas šyptelėjo puse lūpų.- Ji neužgis, kol nepašalinsime visų tų gelžgalių.

Susiraukiau. Maža žaizdelė taip negąsdino, kaip didžioji, o jis dar drįso teigti, kad čia sudėtingiau. Man taip pat visai nesinorėjo šypsotis, troškau atsidurti kuo toliau nuo šio miško, kur būtų saugu ir šilta.

- Mano automobilis...jis neturėtų būti labai toli,- suburbėjau.- Nuvešiu tave į ligoninę, tave vis tiek privalo kas nors apžiūrėti.

Nusistebėjau, kai Liamas šiek tiek kilstelėjo ir atsirėmė į medį pusiau gulomis.

- Ir ką mes jiems pasakysime? Jog namuose turime velniškai didelių peilių ir netyčia pasismeigiau ant vieno iš jų? O dėl šito... – jis atsargiai truktelėjo sužeistu petimi, - pabuvau niekam tikusiu taikiniu?