Tyluma arba Periculum in mora

22 skyrius

Tai buvo akimirka sugebanti sustabdyti visą pasaulio laiką. Mano rankos lėtai nuslydo jo pečiais, sunkiai atsitraukiau nuo švelnių lūpų, kvėpavimas buvo išsimušęs iš ritmo. Liamas skruostu prisiglaudė prie mano kaktos, stovėjau užsimerkusi laikydamasi jo, nes pabijojau, jog kojos gali neatlaikyti. Jo krūtinė sunkiai kilnojosi, tai išdavė, kad ir jis prarado pusiausvyrą. Dvejojau pakelti į jį akis, jaučiausi sumišusi, nors ir be proto laiminga.

Nežinau, kiek laiko mes taip prastovėjome susiglaudę, tačiau daugiau nieko ir nereikėjo, užteko to, jog buvome drauge. Nustebau suvokusi, kad pirmą kartą gyvenime jaučiu tokį stiprų artumą su kitu žmogumi. Pajutau, kaip Liamo pirštai švelniai suima mane už smakro ir kilsteli į viršų, pažvelgiau į jo melsvai violetines akis.

- Tik pažiūrėk, ką man padarei, - tyliai sumurmėjo nusišypsodamas, - manau man reikia prisėsti.

- Ne tau vienam, - atsidusau.

Susiradę patogų luitą prisėdome ant jo. Liamas atsirėmė nugara į šaltą akmenį ir mane pasodino taip, jog jo rankos apkabino iš nugaros, smakras įsitaisė mano peties linkyje. Patogiai suglebau daugiau apie nieką negalvodama.

- Bijau, kad tau neišvengiamai teks prie to priprasti, - išgirdau tylų balsą prie ausies.

Nusijuokiau. Su juo jaučiausi taip jaukiai, tarsi būčiau suradusi užuovėją, kur manęs negalėdavo pasiekti jokios neigiamos emocijos, tiesiog mano nuosava ramumos vienutė.

- Manau, kad nekils dėl to bėdų, - atsakiau.

- Mm, - nutęsė tingiai, - visada kvepi arba slyvomis ir figomis, arba mangais ir citrusais.

Išlenkiau antakį, nors žinoma jis to nematė. Nesitikėjau, kad jis bus toks ekspertas atskiriant aromatus. Jo atodūsis nuslinko mano kaklu, stebėjau, kaip susimezga mudviejų pirštai. Troškau sustabdyti šią akimirką ir tą keistą virpuliuką savyje, jaučiau, kaip manyje kažkas skleidžiasi, švelniai kutena sielą ir verčią ją nubusti, skleisti sparnus ir kilti į viršų.

- Žinai, troškau tai padaryti nuo to laiko, kai pirmą kartą pamačiau tave.

Susimąsčiau, prisiminiau, jog pirmą kartą mes susitikome pačiomis keisčiausiomis aplinkybėmis - naktį vidury miško. Nežinojau ką jis ten veikė, kaip ir jis nežinojo ką ten dariau aš. Liamo paslaptingumas ir jį gaubiančios paslaptys niekur nedingo, nors jau peržengėme tam tikrus barjerus. Regis, mes abu turėjome nemažai paslapčių savo gyvenime taip pat ir vienas nuo kito. Supratau ir tai, kad tikrai nepulsime jų vienas kitam atskleisti vos per pirmą pasimatymą. Tačiau kažkokia pradžia tam privalėjo būti.

Turbūt ir jo galvoje sukosi tos pačios ar bent jau panašios mintys, nes sėdėjo tyliai susimąstęs.

- Jei paklausiu apie mūsų pirmąjį susitikimą ar atsakysi? – paklausiau.

- O tu ar atsakysi jei paklausiau to paties? – po trumpos pauzės atsakė klausimu.

Jaučiau jo šiltą iškvepiamą orą prie smilkinio. Ką aš galėjau į tai atsakyti? Jog nemiegu naktimis ir kartais bastausi kur akys veda? Tikrai ne. Jam mano tiesa nebūtų suprantama, o jokio bent kiek įtikinamo paaiškinimo neturėjau. Žinojau, kad jis nepatikėtų jei pasakyčiau, kad mane dažnai kankina nemiga ir tiesiog einu pasivaikščioti. Aš taip pat įtariai pažiūrėčiau į tokį jo atsakymą ir jausčiau, jog kažką nutylį.

Pajutau kaip jo krūtinė sunkiai pakilo ir vėl nusileido.

- Dažnai išeinu pasivaikščioti neįprastu metu. Esu vienišius ir mėgstu ramumą, turbūt jau tai pastebėjai. Taip pat spėju, kad panašus atsakymas būtų ir tavo atveju ar ne?