Tyluma arba Periculum in mora

20 skyrius

- Dabar bus geriau palaukti, kol baigs lyti, - pasakė nusimaudamas šalmą.

Ištiesęs ranką padėjo nulipti, atidaviau jam savąjį, jis greitai juos pritvirtino jiems skirtose vietose. Liamas nusivedė mane prie miško pakraščio, jis lyg iš anksto žinojo, jog ten yra nedidelė „pastogė" galinti paslėpti nuo lietaus.

- Štai čia galėsime palaukti, - pasakė šiek tiek atsikvėpdamas.

Nuo jo plaukų, krito dideli lietaus lašai, kai kurie ritosi veidu, vėl sukilo noras ištiesti ranką ir juos nubraukti.

- Iš kur sužinojai apie šią vietą? - paklausiau, kad nukreipčiau dėmesį.

Apsižvalgiau, vietos čia nebuvo daug, spėjau, kad kažkada čia buvo poilsiavietė, tačiau dabar visiškai apleista. Iš buvusios pavėsinės buvo likusios vos kelios lentos, dabar tankios medžių šakos jas apglėbė ir sudarė pastogę. Stovėjome beveik liesdamiesi, tačiau čia buvo gana purus ir sausas samanų sluoksnis, prisėdau. Jis taip pat klestelėjo šalia, mūsų pečiai neišvengiamai susirėmė.

- Kažkada važiuodamas namo sumaniau pasivažinėti, taip ir aptikau tai, be to, iš čia atsiveria gražus vaizdas, - atsakė pažvelgdamas į mane.

Ir tikrai... Kairėje pusėje siūbavo tamsus, lietaus draskomas miškas, o dešinėje greitai tekėjo upeliūkštis. Kadangi mes buvome šiek tiek aukščiau galėjome matyti toli besidriekiančią siaurą upeliuko vagą.

- Taip, - sumurmėjau susižavėjusi, - tikrai nuostabu.

Pajutau, kaip Liamas šiek tiek linktelėjo prie manęs, tai buvo gana akivaizdu, nes mes ir taip sėdėjome susiglaudę. Pažiūrėjau į jį nustebusi, jis lėtai ištiesė ranką ir sugavo vieną išsprūdusią plaukų sruogą iš mano kuodo, nors vargu ar dabar jį galima taip pavadinti, lėtai apvyniojo sau aplink pirštą, mačiau, kaip lašas vandens nubėga į jo delną, tada neskubėdamas ją ištiesino ir užkišo man už ausies. Jo lūpose žaidė švelni neperprantama šypsenėlė. Pradėjau tankiau alsuoti.

- Kaip manai, kada liausis lyti? - staiga išsprūdo.

Kurį laiką jis tylėjo.

- Vėl nori pabėgti? - nutęsė susimąstęs.

- Nesuprantu apie ką tu kalbi, - sumikčiojau stengdamasi į jį nežiūrėti.

Vėl tyla.

- Supranti, Frėja, - sumurmėjo.

Šį kartą balse nebesigirdėjo šypsenos, žvilgtelėjau į jį. Buvau visiškai tikra, kad jo akyse išvydau liūdesį. Jis nusigręžė pažvelgdamas į tolį, nugara atsirėmė į medžio kamieną. Panorau paimti jį už rankos. „Frėja, liaukis...." subariau save mintyse, tampu per daug emocinga.

- Kaip ir aną kartą, - dar pridūrė sau, tai jis pasakė taip tyliai, jog paprasta žmogaus ausis nebūtų išgirdus.

Prisiminiau tą kartą, kai jis sunėrė mudviejų pirštus.

- Žinai, gailiuosi, kad tai padariau, - pasakė garsiau.

Ką? Mano širdis pašėlo. Nejau jis dabar gailisi tų trumpų akimirkų, kurių aš niekaip negaliu išmesti iš galvos. Išsigandusi pažiūrėjau į jį.

- ... kad sutikau su Aistės pasiūlymu, - užbaigė.

Lengviau atsidusau, žinoma, juk jis negalėjo atspėti apie ką tuo metu galvojau. Šiek tiek išmušė iš vėžių jo minčių šokinėjimas.

- Ji vos neišvedė manęs iš proto, - kalbėjo vis dar nežiūrėdamas į mane, - Dar nebuvau sutikęs tokio žmogaus, kuris taip be perstojo kalbėtų... Apie kažkokį universiteto renginį net tirs kartus, - šyptelėjo, tačiau be linksmumo.