Tyluma arba Periculum in mora

28 skyrius

Devintą ryto čiupau telefoną ir suradusi reikiamą vardą nuspaudžiau skambinimo mygtuką. Visą naktį spoksojau į telefoną, bet šis taip ir nesuskambėjo. Nors kartais su Liamu prasirašinėdavau vos ne ištisą naktį, dabar nesiryžau apsireikšti neįprastu metu. Galiausiai nusprendusi, kad jau padorus laikas skambinti daugiau nieko nebelaukiau.

- Frėja? - atsiliepė po antrojo signalo, o įsitempusiame balse suskambo palengvėjimas.

- Sveikas, - pasisveikinau maloniai, lyg nieko nebūtų įvykę.

- Kur buvai dingusi? Galime susitikti? - iškart paklausė mane aplenkdamas.

- Žinoma, gal prie Olando kepurės? - pasiūliau.

Vieta buvo pakankamai toli nuo namų, o ir metas ankstyvas, kad neužklystų pašalinių žmonių akys. Pamaniau, jog atokesnė vieta puikiai tiks mūsų pašnekesiui.

- Gerai, kada? - jis atrodė nekantraujantis.

- Nežinau, - šyptelėjau, - Už pusvalandžio? Galbūt pavyktų ir anksčiau, - svarsčiau.

- Puiku, tai po pusvalandžio?

- Taip, iki.

Atsidusau, reikėjo gerai pasiruošti, man nepatiko mintis, kad turėsiu jam meluoti. Tačiau ir tiesos sakyti negalėjau, juk jei pasakyčiau, kad turiu Volfterių kraujo, tikrai atitolinčiau jį nuo savęs, negalėčiau to ištverti.

Žingsniavau spyglių nuklotu keliuku, šiandien jaučiausi geriau nei vakar, galbūt dėl to, kad jau buvau tvirtai nusprendusi, kaip elgtis, tam nuspręsti turėjau visą naktį. Man visai nerūpėjo, kad Liamas yra Aleras, aš tiesiog norėjau būti su juo, galbūt tai per daug savanaudiška?

Jau iš tolo pastebėjau jo tamsią ir didingą figūrą. Stovėjo priepat skardžio krašto pasirėmęs į pakrypusią pušį, žvelgė į ramią jūrą. Toks aukštas ir gražus, laukiantis manęs. Jis turbūt jau girdėjo mano žingsnius, tačiau pažvelgė tik tada, kai priėjau pakankamai arti, lėtai atsitiesė. Mačiau koks jis buvo sustingęs, akys tamsesnės nei paprastai ir įdėmios, rankas, kaip visada, paslėpęs kišenėse.

Greitai įveikiau mus skyrusį atstumą, ak, kaip aš jo pasiilgau. Žvelgiau jam tiesiai į jo patamsėjusias akis, nusišypsojau ir netarusi nė žodžio apsikabinau jį per kaklą. Akimirką sutrikęs jis nejudėjo, kol pajutau, kaip mano liemenį apsiveja jo geležinės rankos, veidu įsikniaubė man į petį.

- Labas, - galiausiai sumurmėjau šiek tiek atsitraukdama, kad galėčiau matyti jo veidą, - pasiilgau tavęs...

Jis švelniai paglostė man skruostą, jaučiau, kad jis atsipalaiduoja.

- Ak, Frėja, - tik pasakė ir vėl apsikabino, tiesa, taip stipriai, jog maniau, kad sutrupins man kaulus, tačiau nepaisant to buvo malonu.

Užsimerkiau paslėpdama savo veidą striukės atlape, prisiglaudžiau skruostu prie krūtinės, girdėjau, kaip plaka jo širdis. Įkvėpiau viliojančio aromato, kuris iš kart apsuko man galvą.

- Atleisk, kad vakar taip gavosi, tiesiog išvažiavau ekspromtu, o telefoną buvau palikusi mašinoje, pastebėjau jį tik važiuodama namo, bet kadangi buvo jau vėlu, nebeskambinau, - greit burbuliavau pasiteisinimus sau po nosimi.

Liamo krūtinė sudrebėjo nuo juoko, tada jo rankos lėtai mane atplėšė nuo savęs, jau ketinau imti prieštarauti, norėjau dar šiek tiek pabūti prisiglaudusi prie jo, tačiau nespėjau to padaryti, nes Liamo lūpos užspaudė manąsias. Su tokia jėga ir taip ilgai jis dar niekada nėra manęs bučiavęs. Stipriai ir aistringai, bet tuo pačius tarsi šiek tiek bausdamas. Apsvaigau, regis žemė ėmė linguoti. Tvirčiau įsitvėriau į jo striukės atlapus ir pasistengiau tokia pat jėga gražinti bučinį. Akimirksniu viską pamiršau, viskas nustojo egzistuoti.