Tyluma arba Periculum in mora

48 skyrius

Sėdėjau virtuvėje prie stalo, gurkšnojau šiltą arbatą. Viktoras jau kuris laikas kalbėjo telefonu.

- Jie rado abejus kūnus, - pranešė Viktoras prisėsdamas priešais. – Jų automobilis sugedo greitkelyje, o latakėjai kaip tik tuo metu šlaistėsi netoliese... Tai Kolerai, aš asmeniškai apie juos daug nežinau. Jų žiniomis kažkur turėtų būti teta ar dėdė, tačiau tikslių duomenų nėra.

Kilstelėjau į jį akis.

- Nėra? Tuomet kas bus su vaiku? – sunerimau.

Mūsų pokalbį nutraukė nedrąsūs žingsniai, abu pakilę išėjome į svetainę. Antrojo aukšto laiptų aikštelėje, įsikibęs į turėklus stovėjo išsigandęs berniukas. Jo žalios akys įsmigo į mane. Neturėjau didelės patirties su vaikais, tad nenumaniau ko derėtų imtis.

- Nagi, nueik prie jo, - stumtelėjo mane Viktoras.

Atidavusi jam savo puodelį ėmiau lėtai kopti laiptais.

- Labas, - tarstelėjau atsargiai, - jau išmiegojai? - paklausiau, nors tai ir taip buvo akivaizdu.

Vaikas lėtai linktelėjo. Kadangi buvau nurengusi jo murzinus drabužius, jis buvo susisukęs į apklotą. Nebaigusi lipti laiptų pritūpiau, kad būtume vieno ūgio.

- Esi alkanas?

Jis vėl linktelėjo. Švelniai jam nusišypsojau.

- Bet pirma turėsi nusiprausti.

Paėmiau jį už rankutės ir atsargiai, kad neparvirstų tarp daugybės apkloto klosčių, nusivedžiau į vonios kambarį.

Jis tvirtai spaudė mano ranką, kai aprodžiau vonią. Pasiteiravau gal jam padėti susitvarkyti, bet vaikas papurtė galvą pridurdamas, kad moka pats. Padėjau ant spintelės švarų rankšluostį, nurodžiau, kur yra muilas bei šampūnas. Didelės žalios akys lakstė nuo vieno kampo į kitą, visas jo veidelis buvo juodas, tik nuo ašarų palikti balti takeliai, nuo purvo sulipę plaukai, sruogomis krito aplink kaktą.

Tik dabar susimąsčiau, jog neturiu jam jokių tinkamų drabužių. Vargu ar jam tiktų kas nors iš Viktoro garderobo. Palikusi berniuką atsiprausti, nulėkiau prie savo spintos ieškoti ko nors tinkamo. Po ilgoko kapstymosi, galiausiai, apsistojau ties paprastais žalsvais savo šortais ir paprasta mėlyna palaidine. Taip pat susiradau siaurą diržą, kuris turėtų prilaikyti šortus, berniukas buvo labai liesas, tad visi mano drabužiai jam bus gerokai per dideli, pasižymėjau mintyse, kad teks apsilankyti vaikiškų drabužių parduotuvėje.

Neprabėgus nė dvidešimčiai minučių iš vonios kambario išlindo rankšluosčiu pečius lyg kokia skraiste apsigobęs berniukas, jis jam siekė iki pat kulkšnų. Į mane žvelgė nepaprasto grožio vaikas. Plaukai įgavo šviesaus šokolado atspalvį, nors dar ir buvo šlapi, dailiomis garbanomis gaubė visą veidą, šviesi, rausvo atspalvio oda, skruostai šiek tiek paraudę, akys, kaip niekada, atrodė didelės ir ryškios.

- Štai, - ištiesiau jam drabužius, - Pradžiai apsirenk šiuos, vėliau atrasime tau tinkamesnius, gerai?

Berniukas lėtai linktelėjo ir priėjęs atsisėdo ant lovos. Priėjusi padėjau drabužius šalia jo ir pritūpiau, jis atrodė susikrimtęs, nuliūdęs, žiūrėjo į gofruotą kilimą.

- Mano mama su tėčiu mirė ar ne? - pamačiau, kaip vos, vos sukrutėjo jo lūpos.

Žodis užstrigo gerklėje, negalėjau jam to sakyti, nors ir žinojau, kad jis viską supranta, tačiau man atrodė per daug žiauru jam tai pasakyti tiesiog į akis.

- Dabar jie iš dangaus stebi tave...

Pamačiau, kaip juo skruostu ritasi spindintis lašas.

- Jie nenorėtų, kad tu liūdėtum, - sumurmėjau pati tramdydama besiveržiantį liūdesį.