Tyluma arba Periculum in mora

31 skyrius

Buvo beveik trys valandos nakties, kai išsiskirstė paskutiniai svečiai. Gulėjau svetainėje ant sofos, Liamas pasidėjęs mano kojas ant savo kelių švelniai pirštu vedžiojo aplink kulkšnį. Eglė su Mariumi sudribo į vieną krėslą, o Indrė su Dariumi išsitiesė tiesiog ant kilimo. Visi jautėmės nuvargę, tačiau šypsojomės. Girdėjau kaip Mėja su Rafaeliu tarška virtuvėje.

- Viskas buvo nuostabu, - suburbuliavo Marius kažkur Eglei į plaukus.

- Buvo dar geriau nei planavome, - patikslino Indrė.

- Matėt, kai Martynas Dianai šampanu apipurškė suknelę? - sukrankė Darius, kurio galvoje visada sukdavosi vienos šunybės.

- Aha, o tada ji jam atkeršijo paskandindama jį ledukų dubenyje, - pridūrė Indrė.

- Nežinau, kaip jūs, tačiau man mirtinai reikia į lovą, - pasigirdo mieguistas Eglės balsas.

Ji pasistengė atsistoti, tačiau be Mariaus pagalbos niekaip neišsivertė, jis beveik pasikabinęs ant kaklo nusivedė ją prie laipų.

- Eime, miegančioji gražuole, paguldysiu tave į lovą.

- Tik nepamiršk, kad tavo lova laukia gretimame kambary, - šūktelėjo krizendama Indrė.

- Taip, taip... - dar išgirdome nutolstantį Mariaus balsą.

- Kodėl man niekas nesakė, kad liksime čia nakvoti? - papriekaištavau.

- Tai mano kaltė, - staiga išgirdau prasikaltusį Mėjos balsą iš virtuvės.

Ji lengvu žingsniu įžengė į svetainę.

- Turėjau pasakyti, kai atvažiavau, tačiau per skubėjimą pamiršau, mes ir taip vėlavome...

- Manau ką nors sugalvosime, - prabilo Indrė tramdydama žiovulį.

Nusijuokiau, kai pastebėjau, kad Dariaus galva jau nusvirusi Indrei ant peties.

- Gal tu verčiau tvarkykis su Dariumi, o aš jau pati kaip nors...

Žiūrėjau, kaip Indrė timpčioja Darių už rankos, o jis tik kažką murma ir bando patogiau įsitaisyti ant jos taikydamas paversti ja pagalve. Laimei, į pagalbą suskubo Rafaelis.

- O kaip tu? Palinkėsi man saldžių sapnų? - tyliai paklausiau Liamo.

- Manau, kad neatsisakysiu, - nusišypsojo ir padėjo atsistoti.

Palinkėję gerai susitvarkyti su Dariumi užlipome laiptais į viršų.

Kambarys skendėjo visiškoje tamsoje, kol Liamas įžiebė stalinę lempą. Kambarys nebuvo didelis - lova, kelios spintelės ir komoda, tipinis svečių miegamasis. Vos žvilgtelėjusi į lovą pajutau užplūstantį nuovargį, nereikėjo net apsimetinėti, jog esu nuvargusi. Nužvelgiau savo suknelę.

- Regis, šiąnakt turėsiu labai prabangią pižamą, - nusijuokiau.

Prisėdusi ant lovos krašto nusiaviau batelius.

- Manau aš turiu geresnę mintį, - pasakė Liamas, - Be to, su suknele tau bus nepatogu, o štai mano marškiniai tau bus pats tas.

Stebėjau, kaip jis ima sagstyti sagas ir nusitraukia marškinius nuo pečių. Net nemirksėdama žvelgiau į jo apnuogintą kūną, blanki lempos šviesa žaidė ant rusvos odos. Lėtai priėjęs ištiesė man rusvus marškinius, kurie derėjo prie mano suknelės, net nežinodami buvome susiderinę.

- Ačiū, - padėkojau prikasdama apatinę lūpą, vis dar spoksojau į tvirtą jo krūtinę, - atrodai taip gundomai, kad tai net pavojinga...- sunkiai atsidusau